1Po dviejų dienų buvo Perėjimo ir Neraugintos duonos šventė; ir vyriausieji kunigai bei raštininkai ieškojo, kaip jie galėtų klasta jį suimti ir nužudyti.
2Bet jie tarė: „Tik ne šventės dieną, kad nekiltų tautos triukšmas“.
3Ir jam esant Betanijoje, Simono raupsuotojo namuose, sėdint prie maisto, atėjo moteris, turinti alebastrinį labai brangaus nardo tepalo indą; ir ji sudaužė indą ir išliejo jį ant jo galvos.
4Ir buvo kai kurie besipiktinantys savyje, ir sakė: „Kodėl yra šitas tepalo eikvojimas?
5Nes jį buvo galima parduoti už daugiau nei tris šimtus denarų ir išdalyti vargšams“. Ir jie murmėjo prieš ją.
6Bet Jėzus tarė: „Palikite ją ramybėje; kodėl ją varginate? Ji atliko ant manęs gerą darbą.
7Nes vargšų visada turite su savimi, ir kada tik norite, galite jiems daryti gera; bet mane ne visada turite.
8Ji padarė, ką galėjo: ji yra atėjusi iš anksto patepti mano kūno laidojimui.
9Iš tiesų sakau jums: kur tik po visą pasaulį bus skelbiama ši evangelija, jos atminimui bus kalbama ir apie tai, ką ji padarė“.
10Ir Judas Iskariotas, vienas iš dvylikos, nuėjo pas vyriausiuosius kunigus jiems jį išduoti.
11Ir kai jie tai išgirdo, jie apsidžiaugė ir pažadėjo duoti jam pinigų. Ir jis ieškojo, kaip galėtų jį tinkamai išduoti.
12Ir pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada jie pjovė Perėjimą, jo mokiniai jam tarė: „Kur nori, kad eitume ir paruoštume, kad valgytum Perėjimą?“
13Ir jis išsiunčia du iš savo mokinių ir sako jiems: „Eikite į miestą, ir ten jus sutiks žmogus, nešinas vandens ąsočiu; sekite paskui jį.
14Ir kur jis įeis, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas sako: kur yra svečių kambarys, kur aš su savo mokiniais valgysiu Perėjimą?’
15Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį, apstatytą ir paruoštą; ten paruoškite mums“.
16Ir jo mokiniai išėjo ir atėjo į miestą bei rado taip, kaip jis buvo jiems sakęs; ir jie paruošė Perėjimą.
17Ir vakare jis ateina su dvylika.
18Ir kai jie susėdo ir valgė, Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, su manimi valgančių, mane išduos“.
19Ir jie pradėjo liūdėti ir vienas po kito jam sakyti: „ Ar tai aš?“ Ir kitas tarė: „ Ar tai aš?“
20Ir jis atsakydamas tarė jiems: „ Tai – vienas iš dvylikos, kuris mirko su manimi lėkštėje.
21Žmogaus Sūnus iš tiesų eina, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį žmogaus Sūnus išduodamas! Gerai būtų buvę tam žmogui, jei jis niekada nebūtų gimęs“.
22Ir kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją, davė jiems ir tarė: „Imkite, valgykite – tai yra mano kūnas“.
23Ir jis paėmė taurę ir padėkojęs padavė ją jiems; ir jie visi iš jos gėrė.
24Ir jis tarė jiems: „Tai yra mano kraujas naujojo testamento, kuris yra išliejamas už daugelį.
25Iš tiesų sakau jums: nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kai gersiu jį naują Dievo karalystėje“.
26Ir sugiedoję himną jie išėjo į Alyvų kalną.
27Ir Jėzus jiems sako: „Jūs visi šią naktį pasipiktinsite dėl manęs, nes yra parašyta: ‘Smogsiu piemeniui, ir avys išsisklaidys’.
28Bet prisikėlęs aš pirma jūsų eisiu į Galilėją“.
29Bet Petras jam tarė: „Nors ir visi pasipiktins, tačiau ne aš“.
30O Jėzus jam sako: „Iš tiesų sakau tau, kad šią dieną, šią naktį, prieš gaidžiui pragydus dukart, tu manęs išsiginsi triskart“.
31Bet jis dar karščiau kalbėjo: „Jei man reikėtų mirti su tavimi, aš jokiu būdų tavęs neišsižadėsiu“. Taip pat ir jie visi kalbėjo.
32Ir jie atėjo į vietą, vadinamą Getsemane; ir jis sako savo mokiniams: „Sėskite čia, kol aš melsiuosi“.
33Ir pasiėmęs Petrą, Jokūbą ir Joną jis pradėjo labai nuogąstauti bei sielvartauti;
34ir sako jiems: „Mano siela labai nuliūdusi, iki mirties; laukite čia ir budėkite“.
35Ir jis paėjo truputį toliau, krito ant žemės ir meldėsi, kad, jei būtų įmanoma, ta valanda nueitų nuo jo.
36Ir jis tarė: „Aba, Tėve, viskas tau įmanoma; paimk nuo manęs šią taurę; tačiau ne tai, ko aš noriu, bet tai, ko tu nori“.
37Ir jis ateina ir randa juos miegančius, ir sako Petrui: „Simonai, tu miegi? Ar negalėjai pabudėti vieną valandą?
38Budėkite ir melskitės, kad neįžengtumėte į pagundą. Dvasia iš tiesų pasiruošusi, bet kūnas silpnas“.
39Ir vėl jis nuėjo ir meldėsi bei kalbėjo tuos pačius žodžius.
40Ir kai jis sugrįžo, jis vėl juos rado miegančius (nes jų akys buvo apsunkusios), ir jie nežinojo, ką jam atsakyti.
41Ir jis ateina trečią kartą ir sako jiems: „Dabar miegokite ir ilsėkitės; gana, valanda atėjo; štai žmogaus Sūnus yra išduotas į nusidėjėlių rankas.
42Kelkitės, eime; štai tas, kuris mane išduoda, jau čia pat“.
43Ir tuojau, jam dar bekalbant, ateina Judas, vienas iš dvylikos, o su juo didžiulė minia su kalavijais ir vėzdais – nuo vyriausiųjų kunigų, raštininkų ir vyresniųjų.
44Ir tas, kuris jį išdavė, davė jiems ženklą, sakydamas: „Kurį aš pabučiuosiu, tai yra tas; suimkite jį ir saugiai nusiveskite“.
45Ir vos tik atėjęs jis tuojau prieina prie jo ir sako: „Mokytojau, mokytojau!“ ir pabučiavo jį.
46Ir jie uždėjo ant jo savo rankas ir suėmė jį.
47Ir vienas iš šalia stovinčiųjų išsitraukė kalaviją ir kirto aukščiausiojo kunigo tarnui, ir nupjovė jo ausį.
48Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Ar jūs išeinate kaip prieš vagį, su kalavijais ir vėzdais manęs suimti?
49Aš kasdien buvau su jumis šventykloje mokydamas, o jūs manęs nesuėmėte; bet turi išsipildyti Raštai“.
50Ir jie visi paliko jį ir pabėgo.
51Ir jam iš paskos sekė vienas jaunuolis, apsigaubęs nuogą kūną lininiu audeklu; ir jauni vyrai jį sučiupo;
52bet jis paliko lininį audeklą ir pabėgo nuo jų nuogas.
53Ir jie nuvedė Jėzų pas aukščiausiąjį kunigą; ir su juo buvo susirinkę visi vyriausieji kunigai, vyresnieji ir raštininkai.
54Ir Petras sekė paskui jį iš tolo į aukščiausiojo kunigo rūmus; ir jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies.
55Ir vyriausieji kunigai bei visa taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad jį nužudytų; bet nerado nei vieno.
56Nes daugelis melagingai liudijo prieš jį, bet jų liudijimai nesutapo.
57Ir kėlėsi vieni ir melagingai liudijo prieš jį, sakydami:
58„Mes girdėjome jį sakant: ‘Aš sugriausiu šią šventyklą, padarytą rankomis, ir per tris dienas pastatysiu kitą, padarytą ne rankomis’“.
59Bet nei šitaip jų liudijimai nesutapo.
60Ir aukščiausiasis kunigas atsistojo viduryje ir paklausė Jėzaus, sakydamas: „Ar nieko neatsakai? Kas tai, ką šitie liudija prieš tave?“
61Bet jis tylėjo ir nieko neatsakė. Vėl aukščiausiasis kunigas jo klausė ir tarė jam: „Ar tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?“
62Ir Jėzus tarė: „Aš esu; ir jūs pamatysite žmogaus Sūnų, sėdintį galios dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“.
63Tada aukščiausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sako: „Kam mums dar bereikia kitų liudijimų?
64Jūs girdėjote piktžodžiavimą; ką jūs galvojate?“ Ir jie visi pasmerkė jį esantį kaltu miriop.
65Ir kai kurie pradėjo į jį spjaudyti, dengti jam veidą, mušti jį ir jam sakyti: „Pranašauk!“, ir tarnai daužė jį savo rankų delnais.
66Ir Petrui esant žemai rūmuose, ateina viena iš aukščiausiojo kunigo tarnaičių;
67ir kai ji pamatė besišildantį Petrą, ji pažiūrėjo į jį ir tarė: „Tu irgi buvai su Jėzumi iš Nazareto“.
68Bet jis išsigynė, sakydamas: „Aš nežinau nei nesuprantu, ką tu sakai“. Ir jis išėjo laukan į prieangį; ir pragydo gaidys.
69Ir tarnaitė vėl jį pamatė ir pradėjo sakyti šalia stovintiems: „Šitas yra vienas iš jų“.
70Ir jis vėl tai paneigė. O truputį vėliau šalia stovintys vėl tarė Petrui: „Tikrai tu esi vienas iš jų; nes tu esi galilėjietis ir tavo kalba tokia pat“.
71Bet jis pradėjo keiktis ir prisiekinėti, sakydamas: „Aš nežinau šito žmogaus, apie kurį jūs kalbate“.
72Ir antrą kartą pragydo gaidys. Ir Petras prisiminė žodį, kurį Jėzus jam sakė: „Prieš gaidžiui pragydus dukart, tu manęs išsiginsi triskart“. Ir kai jis apie tai pagalvojo, jis pravirko.