Luke 15
1 Tada prie jo prisiartino visi muitininkai ir nusidėjėliai jo paklausyti.
2 O fariziejai ir raštininkai murmėjo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir valgo su jais“.
3 Ir jis kalbėjo jiems šitą palyginimą, sakydamas:
4 „Jei kuris iš jūsų turėdamas šimtą avių praranda vieną iš jų, argi jis nepalieka devyniasdešimt devynių dykumoje ir neieško tos, kuri pražuvusi, kol ją suranda?
5 O kai jis suranda, jis su džiaugsmu ją užsideda sau ant pečių.
6 Ir kai jis pareina namo, jis pasišaukia savo draugus ir kaimynus, jiems sakydamas: ‘Džiaukitės su manimi, nes aš radau savo avį, kuri buvo pražuvusi’.
7 Sakau jums: taip pat ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno nusidėjėlio, kuris atgailauja, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų asmenų, kuriems nereikia atgailauti.
8 Arba jei kuri moteris, turėdama dešimt sidabrinių vieną pameta, ar neužsidega žvakės ir nešluoja namų, ir rūpestingai neieško, kol jį suranda?
9 Ir jį suradusi pasišaukia savo drauges ir kaimynes, sakydama: ‘Džiaukitės su manimi; nes aš suradau sidabrinį, kurį buvau pametusi’.
10 Sakau jums: lygiai taip pat dėl vieno atgailavusio nusidėjėlio yra džiaugsmo Dievo angelų akivaizdoje“.
11 Ir jis tarė: „Vienas žmogus turėjo du sūnus;
12 o jausnesnysis iš jų tarė savo tėvui: „Tėve, duok man atitenkančią turto dalį“. Ir jis padalino jiems savo pragyvenimą.
13 O po nedaugelio dienų, jaunesnysis sūnus viską susirinko ir leidosi kelionėn į tolimą šalį, ir ten palaidai gyvendamas iššvaistė savo turtą.
14 Ir kai jis viską išleido, toje šalyje kilo didžiulis badas; ir jis pradėjo stokoti.
15 Ir jis nuėjo ir prisijungė prie tos šalies piliečio; o tas pasiuntė jį į savo laukus kiaulių ganyti.
16 Ir jis geidė prikimšti savo pilvą žievėmis, kurias ėdė kiaulės; bet niekas jam nedavė.
17 Ir kai jis susiprotėjo, jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių turi užtektinai duonos ir dar atliekamos, o aš badu mirštu!
18 Aš kelsiuos, eisiu pas savo tėvą, ir jam sakysiu: Tėve, aš nusidėjau prieš dangų ir tavo akivaizdoje
19 ir nebesu vertas vadintis tavo sūnumi; laikyk mane kaip vieną iš savo samdinių’.
20 Ir jis pakilo ir atėjo pas savo tėvą. Bet jam dar toli esant, jo tėvas jį pamatė ir pasigailėjo, ir nubėgo, ir puolė jam ant kaklo, ir jį pabučiavo.
21 Ir sūnus jam tarė: ‘Tėve, aš nusidėjau prieš dangų ir tavo akyse ir nebesu vertas būti vadinamas tavo sūnumi’.
22 Bet tėvas tarė savo tarnams: ‘Išneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį; ir užmaukite ant jo rankos žiedą ir batus ant jo kojų;
23 ir atveskite čia nupenėtą veršį ir papjaukite; ir valgykime bei linksminkimės,
24 nes šitas mano sūnus buvo miręs, bet vėl yra gyvas; jis buvo pražuvęs, bet atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.
25 Na, o jo vyresnysis sūnus buvo ant lauko; ir jam ateinant bei artėjant prie namų, jis išgirdo muziką ir šokius.
26 Ir jis pašaukė vieną iš tarnų ir paklausė, ką tai reiškia.
27 Ir jis jam tarė: ‘Tavo brolis atėjo; ir tavo tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes atgavo jį sveiką’.
28 Ir jis supyko ir nenorėjo įeiti; todėl jo tėvas išėjo ir jį prašė.
29 O jis atsakydamas tarė savo tėvui: ‘Štai šiuos daugelį metų tau tarnauju ir nei karto nenusižengiau tavo įsakymui; tačiau tu niekada nedavei man nei ožiuko, idant pasilinksminčiau su savo draugais;
30 bet kai tik grįžo šitas tavo sūnus, kuris prarijo tavo pragyvenimą su paleistuvėmis, tu jam papjovei nupenėtą veršį’.
31 O jis jam tarė: ‘Sūnau, tu visada esi su manimi, ir visa, ką aš turiu, yra tavo.
32 Derėjo, kad linksmintumės ir džiaugtumės, nes šis tavo brolis buvo miręs, bet vėl yra gyvas; buvo pražuvęs, bet atsirado’“.