1Ir jis taip pat tarė savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus, kuris turėjo ūkvedį; ir tas buvo jam apskųstas, kad išeikvojo jo turtą.
2Ir jis pašaukė jį ir jam tarė: ‘Kaip yra, kad girdžiu tai apie tave? Duok savo ūkvedystės ataskaitą; nes tu ilgiau nebegali būti ūkvedys’.
3Tada tas ūkvedys tarė savyje: ‘Ką aš darysiu? Nes mano viešpats atima iš manęs ūkvedystę; kasti aš negaliu, elgetauti man gėda.
4Nusprendžiau, ką daryti, kad jie priimtų mane į savo namus, kai būsiu atleistas iš ūkvedystės’.
5Taigi jis pakvietė visus savo viešpaties skolininkus ir tarė pirmajam: ‘Kiek esi skolingas mano viešpačiui?’
6Ir jis tarė: ‘Šimtą saikų aliejaus’. O jis jam tarė: ‘Imk savo sąskaitą, greitai sėsk ir rašyk: penkiasdešimt’.
7Tada jis kitam tarė: ‘O kiek tu skolingas?’ Ir jis tarė: ‘Šimtą saikų kviečių’. O jis tarė jam: ‘Imk savo sąskaitą ir rašyk: aštuoniasdešimt’.
8Ir viešpats pagyrė neteisųjį ūkvedį, kad jis išmintingai pasielgė; nes šio pasaulio vaikai savo kartoje yra išmintingesni už šviesos vaikus.
9Ir aš jums sakau: pasidarykite draugų iš neteisumo momonos; kad jums sužlugus jie priimtų jus į amžinąsias buveines.
10Kas yra ištikimas mažiausiame dalyke, tas yra ištikimas ir dideliame; ir kas yra neteisus mažiausiame, tas yra neteisus ir dideliame.
11Todėl jeigu jūs nebuvote ištikimi neteisioje momonoje, kas jums patikės tikruosius turtus?
12Ir jeigu nebuvote ištikimi tame, kas yra kito žmogaus, kas jums duos tai, kas yra jūsų pačių?
13Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams; nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės; arba vieno laikysis, o kitą niekins. Jūs negalite tarnauti Dievui ir momonai“.
14Ir fariziejai, kurie buvo godūs, taip pat girdėjo visa tai; ir jie išjuokė jį.
15O jis jiems tarė: „Jūs esate tie, kurie patys save teisina žmonių akivaizdoje, bet Dievas žino jūsų širdis; nes tai, kas yra aukštinama tarp žmonių, Dievo akyse yra pasibjaurėjimas.
16Įstatymas ir pranašai buvo iki Jono, nuo to laiko yra skelbiama Dievo karalystė, ir kiekvienas į ją veržiasi.
17Ir lengviau yra dangui ir žemei praeiti, negu vienam įstatymo brūkšneliui iškristi.
18Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas svetimauja; ir kas vyro atleistąją veda, tas svetimauja.
19Buvo vienas turtingas žmogus, kuris vilkėjo purpuru bei plona drobe ir kiekvieną dieną ištaigingai gyveno;
20ir buvo vienas elgeta, vardu Lozorius, kuris gulėjo prie jo vartų aptekęs žaizdomis
21ir trokšdamas pasimaitinti trupiniais, krentančiais nuo turtuolio stalo; dar daugiau: šunys ateidavo ir nulaižydavo jam žaizdas.
22Ir įvyko, kad elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį; mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas;
23ir pragare, būdamas kančiose, jis pakelia savo akis ir iš tolo mato Abraomą ir jo prieglobstyje – Lozorių.
24Ir jis šaukė ir tarė: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs ir atsiųsk Lozorių, kad jis pavilgytų vandenyje savo piršto galą ir atvėsintų mano liežuvį; nes aš esu kankinamas šioje liepsnoje’.
25Bet Abraomas tarė: ‘Sūnau, prisimink, kad tu per savo gyvenimą gavai savo gėrybes, o Lozorius blogybes; bet dabar jis yra paguostas, o tu kankiniesi.
26Ir prie viso to, tarp mūsų ir jūsų yra įtvirtinta didžiulė praraja; taip, kad tie, kurie nori iš čia pereiti pas jus, negali; nei iš ten norintys negali ateiti pas mus’.
27Tada jis tarė: ‘Tad meldžiu tave, tėve, kad nusiųstum jį į mano tėvo namus;
28nes aš turiu penkis brolius; kad jis jiems paliudytų, idant ir jie neateitų į šią kančios vietą’.
29Abraomas jam sako: ‘Jie turi Mozę ir pranašus; tegul jų klauso’.
30O jis tarė: ‘Ne, tėve Abraomai; bet jei kas iš numirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų’.
31Ir jis jam tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai jie nebus įtikinti, jei kas ir iš numirusiųjų prisikeltų’“.