1Ir jam įėjus į vieno fariziejų vyriausiojo namus sabato dieną valgyti duonos, įvyko, kad jie stebėjo jį.
2Ir štai ten priešais jį buvo vienas žmogus, sergantis vandenlige.
3Ir Jėzus atsakydamas kalbėjo įstatymininkams ir fariziejams, sakydamas: „Ar teisėta gydyti sabato dieną?“
4O jie tylėjo. Ir jis ėmė jį, išgydė ir paleido;
5ir atsakė jiems, tardamas: „Kuris iš jūsų turės asilą arba jautį, įkritusį į duobę, ir tuojau jo neištrauks per sabato dieną?“
6Ir jie negalėjo jam į tai atsakyti.
7Ir jis pateikė palyginimą tiems, kurie buvo pakviesti, stebėdamas, kaip jie rinkosi pirmąsias vietas, sakydamas jiems:
8„Kai esi kieno nors pakviestas į vestuves, nesisėsk aukščiausioje vietoje; kad kartais nebūtų jo pakviestas už tave garbingesnis žmogus;
9ir atėjęs tas, kuris tave ir jį pakvietė, netartų tau: ‘Užleisk šitam žmogui vietą’; ir tu susigėdęs turėsi sėstis į žemiausią vietą.
10Bet kai esi pakviestas, eik ir sėskis žemiausioje vietoje; kad tas, kuris tave pakvietė, atėjęs galėtų tau pasakyti: ‘Drauge, palipk aukščiau’; tada tau bus garbė akivaizdoje tų, kurie sėdi su tavimi prie valgio.
11Nes tas, kas save aukština, bus pažemintas; o tas, kas save žemina, bus išaukštintas“.
12Tada jis tarė ir tam, kuris jį pakvietė: „Kai ruoši pietus ar vakarienę, nekviesk savo draugų nei savo brolių, nei savo giminaičių, nei savo turtingų kaimynų; kad jie savo ruožtu nepakviestų tavęs, ir tau nebūtų atlyginta.
13Bet kai ruoši puotą, pasikviesk vargšų, luošių, raišų, aklų;
14ir tu būsi palaimintas; nes jie negali tau atsilyginti; nes tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.
15Ir kai vienas iš sėdinčiųjų su juo prie valgio išgirdo tai, jis jam tarė: „Palaimintas tas, kuris valgys duoną Dievo karalystėje“.
16Tada jis jam tarė: „Vienas žmogus paruošė didžiulę vakarienę ir pakvietė daugelį;
17ir vakarienės metu siuntė savo tarną pasakyti pakviestiesiems: ‘Ateikite; nes viskas jau yra paruošta’.
18Bet jie visi kaip vienas pradėjo atsiprašinėti. Pirmasis jam tarė: ‘Aš nusipirkau žemės gabalą ir turiu eiti, ir jį apžiūrėti; meldžiu tave, laikyk mane atsiprašiusiu’.
19Ir kitas tarė: ‘Aš nusipirkau penkis jungus jaučių ir einu juos išbandyti; meldžiu tave, laikyk mane atsiprašiusiu’.
20Ir kitas tarė: ‘Aš vedžiau žmoną, todėl negaliu ateiti’.
21Taigi tas tarnas parėjo ir apsakė šitai savo viešpačiui. Tada namų šeimininkas supykęs tarė savo tarnui: ‘Greitai išeik į miesto gatves bei gatveles ir atvesk čia vargšus, luošius, raišus ir akluosius’.
22Ir tarnas tarė: ‘Viešpatie, kaip tu įsakei, yra padaryta, ir vis dar yra vietos’.
23Ir viešpats tarė tarnui: ‘Išeik į vieškelius bei patvorius ir priversk juos įeiti, kad mano namai būtų pripildyti.
24Nes aš sakau jums, kad nei vienas iš anų pakviestų žmonių neragaus mano vakarienės’“.
25Ir su juo ėjo didžiulės minios; ir jis atsisuko ir jiems tarė:
26„Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų, taip, ir savo gyvybės, tas negali būti mano mokinys.
27Ir kas neneša savo kryžiaus ir neseka paskui mane, negali būti mano mokinys.
28Nes kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau nesėda ir nepaskaičiuoja išlaidų, ar jis turi pakankamai tam užbaigti?
29Kad kartais, jam padėjus pamatą ir nepajėgus pabaigti, visi tai matydami nepradėtų iš jo tyčiotis,
30sakydami: ‘Šis žmogus pradėjo statyti, bet nepajėgė užbaigti’.
31Arba koks karalius, ruošdamasis kariauti prieš kitą karalių, pirmiau nesėda ir nepasitaria, ar jis pajėgus su dešimčia tūkstančių pasitikti tą, kuris ateina prieš jį su dvidešimčia tūkstančių?
32Priešingu atveju, kol kitas dar toli, jis siunčia pasiuntinybę ir prašo taikos derybų.
33Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys.
34Druska yra gerai, bet jei druska praranda savo skonį, kuo ją bepaskaninsi?
35Ji nebetinka nei žemei, nei mėšlo krūvai; žmonės ją išmeta lauk. Kas turi ausis klausyti, tas teklauso“.