1Kaip patamsėjo auksas, kaip pasikeitė geriausias auksas! Šventovės akmenys išpilti kiekvienos gatvės gale.
2Brangūs Siono sūnūs, prilygstantys grynam auksui, kaipgi jie laikomi moliniais ąsočiais, puodžiaus rankų darbu!
3Net jūros pabaisos ištraukia krūtį, jie žindo savo jauniklius; mano tautos dukra tapo žiauri kaip stručiai dykumoje.
4Žindomojo vaiko liežuvis iš troškulio prilipo prie gomurio; vaikeliai prašo duonos, bet niekas jiems jos neatlaužia.
5Tie, kurie maitinosi gardumynais, apleisti gatvėse; tie, kurie buvo užauginti skaisčiai raudonuose, apsikabino mėšlo krūvą.
6Nes mano tautos dukters neteisybės bausmė yra didesnė už nuodėmės bausmę Sodomos, kuri buvo sugriauta akimirksniu, ir rankų nebuvo prie jos pridėta.
7Jos nazarėnai buvo skaistesni už sniegą, baltesni už pieną, jų kūnas rausvesnis už rubinus, jų blizgesys – safyro;
8jų veidas juodesnis už anglį; jie neatpažįstami gatvėse; jų oda limpa prie jų kaulų; ji sudžiūvusi, pasidariusi kaip pagalys.
9Užmuštiesiems kalaviju yra geriau negu užmuštiems badu; nes šitie nyksta palaužti dėl lauko vaisių stokos.
10Gailestingų moterų rankos virė savo pačių vaikus; jie buvo jų maistas mano tautos dukters sunaikinime.
11VIEŠPATS įvykdė savo įtūžį; jis išliejo savo smarkų pyktį ir užkūrė Sione ugnį, kuri surijo jo pamatus.
12Žemės karaliai ir visi pasaulio gyventojai nebūtų tikėję, kad priešininkas ir priešas įžengs į Jeruzalės vartus.
13Dėl nuodėmių jos pranašų ir neteisybių jos kunigų, kurie išliejo jos viduje teisiųjų kraują,
14jie klajojo gatvėmis kaip akli, jie taip susiteršė krauju, kad nebuvo galima paliesti jų drabužių.
15Šaukė jiems: „Išeikite, tai nešvaru; išeikite, išeikite, nelieskite“; kai jie pabėgo ir klaidžiojo, jie kalbėjo tarp pagonių: „Jie ten nebeapsigyvens“.
16VIEŠPATIES pyktis juos padalijo; jis nebeatsižvelgs į juos: jie nepaisė kunigų asmenybių, jie nerodė palankumo vyresniesiems.
17O mes, mūsų akys nusilpo dėl tuščios mūsų pagalbos; savo sargyboje mes laukėme tautos, kuri negalėjo mūsų išgelbėti.
18Jie persekioja mūsų žingsnius, kad negalėtume eiti į savo gatves; mūsų galas arti, išsipildė mūsų dienos; nes atėjo mūsų galas.
19Mūsų persekiotojai greitesni už dangaus erelius; jie vijosi mus kalnuose, jie tykojo mūsų dykumoje.
20Mūsų šnervių kvapas, VIEŠPATIES pateptasis, buvo sugautas jų duobėse – tas, apie kurį sakėme: „Po jo šešėliu gyvensime tarp pagonių“.
21Džiaukis ir linksminkis, Edomo dukra, gyvenanti Uco šalyje; pas tave irgi ateis taurė; tu pasigersi ir apsinuoginsi.
22Tavo neteisybės bausmė yra įvykdyta, o Siono dukra; jis nebeišves tavęs į nelaisvę; jis aplankys tavo neteisybę, o Edomo dukra; jis atidengs tavo nuodėmes.