Lamentations 5
1 Atsimink, o VIEŠPATIE, kas mus ištiko; atsižvelk ir pamatyk mūsų priekaištą.
2 Mūsų paveldas perėjo svetimiesiems, mūsų namai – ateiviams.
3 Mes esame našlaičiai, be tėvo, mūsų motinos – kaip našlės.
4 Savo pačių vandenį gėrėme už pinigus; mums parduodami mūsų medžiai.
5 Mūsų sprandai persekiojami; mes triūsiame ir neturime poilsio.
6 Mes padavėme ranką egiptiečiams ir asirams, kad pasisotintume duona.
7 Mūsų tėvai nusidėjo, ir jų nebėra; o mes nešiojame jų neteisybes.
8 Tarnai mums viešpatauja; nėra kas mus išvaduotų iš jų rankos.
9 Mes įgijome savo duoną rizikuodami savo gyvybe dėl dykumos kalavijo.
10 Mūsų oda buvo juoda kaip krosnis nuo baisaus bado.
11 Jie prievartavo moteris Sione ir paneles Judos miestuose.
12 Kunigaikščiai pakarti jų rankomis; vyresniųjų veidai negerbiami.
13 Jie paėmė jaunuolius, kad maltų, o vaikai griuvinėjo po malkomis.
14 Vyresniųjų nebėra prie vartų, jaunuolių prie jų muzikos.
15 Dingo mūsų širdies džiaugsmas; mūsų šokis pavirto gedulu.
16 Nukrito karūna nuo mūsų galvos; vargas mums, kad nusidėjome!
17 Dėl to nualpo mūsų širdis; dėl šitų dalykų aptemo mūsų akys.
18 Dėl to, kad Siono kalnas apleistas, lapės vaikšto jame.
19 Tu, o VIEŠPATIE, pasilieki per amžius; tavo sostas iš kartos į kartą.
20 Kodėl tu mus pamiršti per amžius, mus palieki tokį ilgą laiką?
21 Pakreipk mus į save, o VIEŠPATIE, ir mes būsime nukreipti; atnaujink mūsų dienas, kaip seniau.
22 Bet tu mus visiškai atmetei; tu labai užsirūstinęs ant mūsų.