1Atsimink, o VIEŠPATIE, kas mus ištiko; atsižvelk ir pamatyk mūsų priekaištą.
2Mūsų paveldas perėjo svetimiesiems, mūsų namai – ateiviams.
3Mes esame našlaičiai, be tėvo, mūsų motinos – kaip našlės.
4Savo pačių vandenį gėrėme už pinigus; mums parduodami mūsų medžiai.
5Mūsų sprandai persekiojami; mes triūsiame ir neturime poilsio.
6Mes padavėme ranką egiptiečiams ir asirams, kad pasisotintume duona.
7Mūsų tėvai nusidėjo, ir jų nebėra; o mes nešiojame jų neteisybes.
8Tarnai mums viešpatauja; nėra kas mus išvaduotų iš jų rankos.
9Mes įgijome savo duoną rizikuodami savo gyvybe dėl dykumos kalavijo.
10Mūsų oda buvo juoda kaip krosnis nuo baisaus bado.
11Jie prievartavo moteris Sione ir paneles Judos miestuose.
12Kunigaikščiai pakarti jų rankomis; vyresniųjų veidai negerbiami.
13Jie paėmė jaunuolius, kad maltų, o vaikai griuvinėjo po malkomis.
14Vyresniųjų nebėra prie vartų, jaunuolių prie jų muzikos.
15Dingo mūsų širdies džiaugsmas; mūsų šokis pavirto gedulu.
16Nukrito karūna nuo mūsų galvos; vargas mums, kad nusidėjome!
17Dėl to nualpo mūsų širdis; dėl šitų dalykų aptemo mūsų akys.
18Dėl to, kad Siono kalnas apleistas, lapės vaikšto jame.
19Tu, o VIEŠPATIE, pasilieki per amžius; tavo sostas iš kartos į kartą.
20Kodėl tu mus pamiršti per amžius, mus palieki tokį ilgą laiką?
21Pakreipk mus į save, o VIEŠPATIE, ir mes būsime nukreipti; atnaujink mūsų dienas, kaip seniau.
22Bet tu mus visiškai atmetei; tu labai užsirūstinęs ant mūsų.