1Kaip Viešpats savo pyktyje apdengė debesimi Siono dukterį ir numetė iš dangaus į žemę Izraelio grožį, ir neatsiminė savo pakojo savo pykčio dieną!
2Viešpats prarijo visas Jokūbo buveines ir nepasigailėjo; savo rūstybėje jis nugriovė Judos dukters tvirtoves; nuvertė jas žemėn; jis suteršė karalystę ir jos kunigaikščius.
3Savo smarkiame pyktyje jis nukirto visą Izraelio ragą; jis atitraukė savo dešinę ranką iš priešo akivaizdos, ir užsidegė prieš Jokūbą kaip liepsnojanti ugnis, ryjanti aplinkui.
4Jis įtempė savo lanką kaip priešas; jis stovėjo kaip priešininkas su savo dešine ir nužudė visa, kas geistina akims Siono dukters padangtėje; jis išliejo savo įtūžį kaip ugnį.
5Viešpats buvo kaip priešas; jis prarijo Izraelį, prarijo visus jo rūmus; jis sunaikino jo tvirtoves ir padaugino Judos dukteryje gedėjimą ir raudojimą.
6Ir jis smurtu atėmė savo padangtę tarsi iš sodo; jis sunaikino savo susirinkimo vietas; VIEŠPATS padarė, kad Sione būtų pamirštos iškilmingos šventės ir sabatai, ir savo smarkiame pyktyje paniekino karalių ir kunigą.
7Viešpats atmetė savo aukurą, jis bjaurisi savo šventove, jis atidavė į priešo rankas jo rūmų sienas; jie triukšmavo VIEŠPATIES namuose kaip iškilmingos šventės dieną.
8VIEŠPATS nusprendė sunaikinti Siono dukters sieną; jis ištempė virvę, jis neatitraukė savo rankos nuo sunaikinimo; todėl jis privertė raudoti sutvirtinimą ir sieną; jie drauge nusilpo.
9Prasmego į žemę jos vartai; jis sunaikino ir sulaužė jos skląsčius; jos karalius ir jos kunigaikščiai yra tarp pagonių; nebėra įstatymo; taip pat ir jos pranašai neranda apreiškimo iš VIEŠPATIES.
10Siono dukters vyresnieji sėdi ant žemės ir tyli; jie apsibarstę galvas dulkėmis; jie apsijuosę ašutinėmis; Jeruzalės mergelės nuleido žemyn savo galvas.
11Mano akys senka nuo ašarų, nerimsta mano viduriai, mano kepenys išsiliejo ant žemės dėl mano tautos dukters sunaikinimo; nes vaikai ir žindukliai alpsta miesto gatvėse.
12Jie sako savo motinoms: „Kur grūdai ir vynas?“, kai jie alpsta kaip sužeisti miesto gatvėse, išliedami savo sielą į savo motinų glėbį.
13Ką man paimti, kad tau paliudyčiau? Su kuo tave palyginti, o Jeruzalės dukra? Ką tau prilyginsiu, kad tave paguosčiau, o mergele, Siono dukra? Nes tavo spraga yra didelė kaip jūra; kas gali tave pagydyti?
14Tavo pranašai tau regėjo tuštybes ir kvailystes; ir jie neatidengė tavo neteisybės, kad nukreiptų tavo nelaisvę; bet tau regėjo melagingas naštas ir ištrėmimo priežastis.
15Visi praeinantys ploja prieš tave rankomis; jie švilpia ir kraipo savo galvą prieš Jeruzalės dukterį, sakydami: „Ar tai miestas, kurį vadina ‘grožio tobulybe’, ‘visos žemės džiaugsmu’?“
16Visi tavo priešai atvėrė burnas prieš tave; jie švilpia ir griežia dantimis; jie sako: „Mes prarijome ją; tikrai tai diena, kurios laukėme; mes radome, mes ją pamatėme“.
17VIEŠPATS padarė tai, ką buvo sumanęs; jis išpildė savo žodį, kurį buvo įsakęs senovės dienomis; jis griovė ir nesigailėjo; jis tavo priešui davė džiūgauti dėl tavęs, jis išaukštino tavo priešininkų ragą.
18Jų širdis šaukėsi Viešpaties, o Siono dukters siena, tegul ašaros teka žemyn kaip upė dieną ir naktį; neduok sau poilsio; tenenurimsta tavo akių obuolys.
19Kelkis, šauk naktį; sargybų pradžioje išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akyse; pakelk į jį savo rankas dėl gyvybės savo vaikelių, alpstančių iš bado kiekvienos gatvės gale.
20Pažiūrėk, o VIEŠPATIE, ir atsižvelk, kam tu tai padarei. Argi moterys valgys savo vaisių, sprindžio ilgio vaikus? Argi kunigas ir pranašas turi būti nužudyti Viešpaties šventovėje?
21Jauni ir seni guli ant žemės gatvėse; mano mergelės ir mano jaunuoliai yra kritę nuo kalavijo; tu juos nužudei savo pykčio dieną; tu žudei ir nesigailėjai.
22Tu sušaukei kaip į iškilmingą dieną mano siaubus iš visų pusių, taip, kad VIEŠPATIES pykčio dieną niekas neištrūko ir neišliko; kuriuos vysčiau ir užauginau, tuos mano priešas sunaikino.