1Ir VIEŠPATIES angelas atėjo aukštyn iš Gilgalo į Bochimą ir tarė: „Aš išvedžiau jus aukštyn iš Egipto ir atvedžiau jus į šalį, kurią buvau prisiekęs jūsų tėvams; ir pasakiau: ‘Aš niekada nelaužysiu savo sandoros su jumis.
2O jūs nesudarykite sąjungos su šitos šalies gyventojais; nugriaukite jų aukurus’; bet jūs nepaklusote mano balsui; kodėl tai padarėte?
3Todėl ir aš pasakiau: ‘Neišvarysiu jų iš jūsų akivaizdos; bet jie bus kaip dygliai jūsų šonuose, o jų dievai bus jums žabangos’“.
4Ir įvyko, kai VIEŠPATIES angelas kalbėjo šituos žodžius visiems Izraelio vaikams, tada tauta pakėlė savo balsus ir verkė.
5Ir jie praminė tą vietą vardu Bochimas; ir ten jie aukojo VIEŠPAČIUI.
6Ir kai Jozuė paleido tautą, Izraelio vaikai nuėjo kiekvienas į savo paveldą šalies pasisavinti.
7Ir tauta tarnavo VIEŠPAČIUI per visas Jozuės dienas ir per visas dienas vyresniųjų, kurie gyveno ilgiau už Jozuę, kurie buvo matę visus didžius VIEŠPATIES darbus, kuriuos jis padarė Izraeliui.
8O Nūno sūnus Jozuė, VIEŠPATIES tarnas, mirė būdamas šimto dešimties metų.
9Ir jie jį palaidojo jo paveldo ribose, Timnat-Herese, Efraimo kalne, Gaašo kalvos šiaurinėje pusėje.
10Taip pat visa ta karta buvo surinkta pas savo tėvus; ir po jų kilo kita karta, kuri nepažino nei VIEŠPATIES, nei darbų, kuriuos jis buvo padaręs Izraeliui.
11Ir Izraelio vaikai darė pikta VIEŠPATIES akyse ir tarnavo Baalams.
12Ir jie paliko VIEŠPATĮ, savo tėvų Dievą, juos išvedusį iš Egipto šalies, ir nusekė paskui kitus dievus iš dievų tautų, esančių aplink juos, ir lenkėsi jiems, ir kurstė VIEŠPATIES pyktį.
13Ir jie paliko VIEŠPATĮ ir tarnavo Baalui bei Astarotei.
14Ir VIEŠPATIES pyktis užsidegė prieš Izraelį, ir jis juos atidavė į rankas plėšikų, kurie juos apiplėšdavo, ir jis pardavė juos į jų aplinkinių priešų rankas taip, kad jie nebegalėjo atsilaikyti prieš savo priešus.
15Kur tik jie išeidavo, VIEŠPATIES ranka būdavo prieš juos dėl pikto, kaip VIEŠPATS buvo sakęs ir kaip VIEŠPATS jiems buvo prisiekęs; ir jie buvo labai spaudžiami.
16Tačiau VIEŠPATS prikeldavo teisėjų, kurie juos išgelbėdavo iš jų plėšikų rankų.
17Tačiau savo teisėjų jie neklausė, bet nuėjo paleistuvaudami paskui kitus dievus ir jiems lenkėsi; jie greitai nukrypo nuo kelio, kuriuo vaikščiojo jų tėvai, paklusdami VIEŠPATIES įsakymams; bet jie taip nedarė.
18O kai VIEŠPATS jiems prikeldavo teisėjų, tada VIEŠPATS būdavo su teisėju ir išvaduodavo juos iš jų priešų rankos per visas teisėjo dienas; nes VIEŠPAČIUI buvo gaila, kadangi jie dejavo dėl savo engėjų ir prispaudėjų.
19Ir įvyko, kad teisėjui mirus jie sugrįždavo ir sugadindavo save daugiau už savo tėvus, sekdami paskui kitus dievus jiems tarnauti ir jiems lenktis; jie nepaliovė nuo savo pačių darbų ir nuo savo užsispyrusio kelio.
20Ir VIEŠPATIES pyktis užsidegė prieš Izraelį; ir jis tarė: „Kadangi ši tauta nusižengė mano sandorai, kurią įsakiau jų tėvams, ir neklausė mano balso;
21tai ir aš nuo šiol nebeišvarysiu iš jų akivaizdos nei vienos iš tautų, kurias Jozuė mirdamas paliko;
22kad per jas išmėginčiau Izraelį, ar jie laikysis VIEŠPATIES kelio, kad juo vaikščiotų, kaip jo laikėsi jų tėvai, ar ne“.
23Todėl VIEŠPATS paliko šitas tautas, paskubomis jų neišvarydamas; taip pat jis jų neatidavė į Jozuės ranką.