1Po to Samsonas nuėjo į Gazą ir ten pamatęs paleistuvę įėjo pas ją.
2Ir tai buvo pranešta gaziečiams, sakant: „Samsonas yra čia atėjęs“. Ir jie apsupo jį ir visą naktį jo tykojo miesto vartuose, ir visą naktį buvo tylūs, sakydami: „Ryte, kai prašvis, mes jį užmušime“.
3O Samsonas gulėjo iki vidurnakčio, ir vidurnaktį atsikėlęs paėmė miesto vartų duris bei abi staktas ir jas iškėlė su sklende ir, užsidėjęs ant pečių, užnešė jas ant viršūnės kalvos, esančios prieš Hebroną.
4O paskui įvyko, kad Soreko slėnyje jis pamilo moterį, kurios vardas buvo Delila.
5Ir filistinų viešpačiai atėjo aukštyn pas ją ir jai tarė: „Suviliok jį ir išsiaiškink, kur glūdi jo didelė jėga, ir kokiu būdu galėtume jį įveikti, kad galėtume jį surišti, idant jį kamuotume; o mes tau duosime kiekvienas po tūkstantį šimtą sidabrinių“.
6Ir Delila tarė Samsonui: „Pasakyk man, meldžiu tave, kame glūdi tavo didelė jėga, ir kuo būtų galima tave surišti, idant tave kamuotų“.
7Ir Samsonas jai tarė: „Jei mane surištų septyniomis šviežiomis vytelėmis, kurios niekada nebuvo išdžiūvusios, tada būčiau silpnas ir būčiau kaip bet kuris žmogus“.
8Tada filistinų viešpačiai atnešė aukštyn pas ją septynias šviežias vyteles, kurios nebuvo išdžiūvusios, ir ji jomis surišo jį.
9Na, o buvo tykotojų, pasilikusių pas ją kambaryje. Ir ji jam tarė: „Filistinai ant tavęs, Samsonai“. Ir jis sutraukė vyteles, kaip sutrūksta pakulų gija, palietusi ugnį. Taip jo jėga nebuvo pažinta.
10Ir Delila tarė Samsonui: „Štai tu tyčiojaisi iš manęs ir man kalbėjai melus; dabar pasakyk man, meldžiu tave, kuo būtų galima tave surišti“.
11O jis jai tarė: „Jei mane tvirtai surištų naujomis virvėmis, kurios dar nebuvo naudotos, tada būčiau silpnas ir būčiau kaip bet kuris žmogus“.
12Taigi Delila, paėmusi naujas virves, jomis surišo jį ir jam tarė: „Filistinai ant tavęs, Samsonai“. Ir buvo tykotojai pasilikę kambaryje. O jis jas sutraukė nuo savo rankų lyg siūlą.
13Ir Delila tarė Samsonui: „Lig šiol tyčiojaisi iš manęs ir man kalbėjai melus; pasakyk man, kuo tave galima surišti“. Ir jis jai tarė: „Jei supinsi septynias mano galvos kasas su audeklu“.
14Ir ji prismeigė jas kuoleliu ir jam tarė: „Filistinai ant tavęs, Samsonai“. O jis, pabudęs iš miego, nuėjo su sijos kuoleliu ir su audeklu.
15Ir ji tarė jam: „Kaip tu gali sakyti: ‘Aš myliu tave’, kai tavo širdis nėra su manimi? Tuos tris kartus pasityčiojai iš manęs ir man nepasakei, kame glūdi tavo didelė jėga“.
16Ir kai ji kasdien jį spaudė savo žodžiais ir primygtinai jo reikalavo, kad jo siela buvo mirtinai nuvarginta, įvyko,
17kad jis jai išpasakojo visą savo širdį, sakydamas jai: „Skustuvas nėra užėjęs ant mano galvos; nes aš buvau nazarėnas Dievui nuo savo motinos įsčių; jei būčiau nuskustas, tada nuo manęs atstotų mano jėga, ir aš pasidaryčiau silpnas ir būčiau kaip bet kuris žmogus“.
18O Delila pamačiusi, kad jis jai išpasakojo visą savo širdį, siuntė ir pakvietė filistinų viešpačius, sakydama: „Dar sykį ateikite aukštyn, nes jis man parodė visą savo širdį“. Tada filistinų viešpačiai atėjo aukštyn pas ją ir atsinešė rankose pinigų.
19Ir ji užmigdė jį ant savo kelių; ir ji pašaukė vyrą ir davė jam nuskusti septynias jo galvos kasas; ir ji pradėjo jį kamuoti, ir jo jėga atstojo nuo jo.
20Ir ji tarė: „Filistinai ant tavęs, Samsonai“. Ir pabudęs iš miego, jis tarė: „Išeisiu, kaip prieš tai kitais kartais, ir nusikratysiu“. O jis nežinojo, kad VIEŠPATS buvo atsitraukęs nuo jo.
21Bet jį paėmę, filistinai išlupo jam akis ir nuvedė jį žemyn į Gazą, ir surišo jį vario grandinėmis; ir jis malė kalėjimo namuose.
22Tačiau po jo nuskutimo jo galvos plaukai vėl pradėjo augti.
23Tada filistinų viešpačiai susirinko aukoti didelę auką savo dievui Dagonui ir džiaugtis; nes jie sakė: „Mūsų dievas atidavė į mūsų ranką Samsoną, mūsų priešą“.
24Ir tauta, jį pamačiusi, gyrė savo dievą; nes jie sakė: „Mūsų dievas atidavė į mūsų rankas mūsų priešą ir mūsų šalies naikintoją, kuris daugelį iš mūsų užmušė“.
25Ir įvyko, kai jų širdys buvo linksmos, jie tarė: „Pašaukite Samsoną, kad jis mus palinksmintų“. Ir jie pašaukė Samsoną iš kalėjimo namų; ir jis juos linksmino; o jie pastatė jį tarp stulpų.
26Ir Samsonas tarė berniukui, laikančiam jį už rankos: „Leisk man, kad pačiupinėčiau stulpus, ant kurių stovi namas, kad atsiremčiau į juos“.
27Na, o namas buvo pilnas vyrų ir moterų; ten buvo visi filistinų viešpačiai; o ant stogo buvo apie tris tūkstančius vyrų ir moterų, žiūrinčių, kaip Samsonas linksmino.
28Ir Samsonas šaukėsi VIEŠPATIES ir tarė: „O Viešpatie DIEVE, atsimink mane, meldžiu tave, ir sustiprink mane, meldžiu, tik šitą vieną kartą, o Dieve, kad atkeršyčiau filistinams vienu kartu už abi mano akis“.
29Ir Samsonas nutvėrė abu vidurinius stulpus, ant kurių stovėjo namas ir ant kurių laikėsi, vieną savo dešine ranka, o kitą savo kaire.
30Ir Samsonas tarė: „Temirsiu su filistinais“. Ir jis pasilenkė visa savo galybe; ir namas griuvo ant viešpačių ir ant visos jame esančios liaudies. Taip mirusiųjų, kuriuos jis užmušė mirdamas, buvo daugiau negu tų, kuriuos jis užmušė gyvendamas.
31Tada atėjo žemyn jo broliai bei visi jo tėvo namai ir pasiėmė jį, ir nunešė jį aukštyn, ir palaidojo tarp Coros ir Eštaolio, jo tėvo Manoacho laidojimo vietoje. Jis dvidešimt metų teisė Izraelį.