1Ir įvyko, kai visi karaliai amoritų, esančių Jordano pusėje į vakarus, ir visi karaliai kanaaniečių, esančių palei jūrą, išgirdo, kad VIEŠPATS buvo išdžiovinęs Jordano vandenis Izraelio vaikų priešakyje, kol mes perėjome, tuomet jų širdis sutirpo, ir juose nebeliko dvasios dėl Izraelio vaikų.
2Tuo laiku VIEŠPATS tarė Jozuei: „Pasidaryk aštrių peilių ir vėl, antrą kartą, apipjaustyk Izraelio vaikus“.
3Ir Jozuė pasidarė aštrių peilių ir apipjaustė Izraelio vaikus prie Apyvarpių kalvos.
4O šita yra priežastis, dėl kurios Jozuė apipjaustė: visa tauta, kuri išėjo iš Egipto, kurie buvo vyriškos lyties, tai yra visi karo vyrai, išmirė pakeliui dykumoje, kai išėjo iš Egipto.
5Na, o visa išėjusi tauta buvo apipjaustyti; bet visos tautos, kuri gimė pakeliui dykumoje, jiems išėjus iš Egipto, jie neapipjaustė.
6Nes Izraelio vaikai keturiasdešimt metų vaikščiojo dykumoje, kol visa tauta, kurie buvo karo vyrai, kurie išėjo iš Egipto, buvo sunaikinta, kadangi jie nepakluso VIEŠPATIES balsui; kuriems VIEŠPATS prisiekė, kad neparodys jiems šalies, kurią mums duoti VIEŠPATS buvo prisiekęs jų tėvams, šalį, plūstančią pienu ir medumi.
7Ir jų vaikus, kuriuos jis prikėlė į jų vietą, tuos Jozuė apipjaustė; nes jie buvo neapipjaustyti, kadangi jie jų neapipjaustė pakeliui.
8Ir įvyko, kai baigė apipjaustyti visą tautą, jie pasiliko savo vietose stovykloje, kol pasveiko.
9Ir VIEŠPATS tarė Jozuei: „Šią dieną nuritinau nuo jūsų Egipto gėdą“. Todėl tą vietą vadina Gilgalo vardu iki šios dienos.
10Ir stovyklaudami Gilgale, Izraelio vaikai šventė Perėjimą to mėnesio keturioliktąją dieną, vakare, Jericho lygumose.
11O rytojaus dieną po Perėjimo jie valgė iš tos šalies senų javų, neraugintų pyragų ir paskrudintų grūdų tą pačią dieną.
12Ir mana liovėsi kitą dieną po to, kai jie valgė iš tos šalies senų javų; ir Izraelio vaikai daugiau nebeturėjo manos; bet tais metais jie valgė iš Kanaano šalies vaisių.
13Ir įvyko, kad būdamas prie Jericho Jozuė pakėlė akis ir žiūrėjo, ir štai priešais jį stovėjo vyras su ištrauktu kalaviju savo rankoje; ir Jozuė nuėjo prie jo ir jam tarė: „Ar tu už mus, ar už mūsų priešininkus?“
14O jis tarė: „Ne; aš atėjau dabar kaip VIEŠPATIES kariuomenės vadas“. Ir Jozuė puolė veidu į žemę, pagarbino ir jam tarė: „Ką mano viešpats sako savo tarnui?“
15Ir VIEŠPATIES kariuomenės vadas tarė Jozuei: „Nusiauk apavą nuo savo kojų; nes vieta, kurioje tu stovi, yra šventa“. Ir Jozuė taip padarė.