Job 7
1 „Ar nėra žmogui paskirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?
2 Kaip tarnas uoliai trokšta pavėsio ir kaip samdinys laukia savo darbo atlygio;
3 taip aš esu padarytas, kad gaučiau nuosavybėn tuštybės mėnesius, ir man skirtos varginančios naktys.
4 Kai atsigulu, aš sakau: ‘Kada atsikelsiu, ir naktis bus pasibaigus?’ Aš prisisotinęs blaškymosi ten ir atgal iki dienos aušros.
5 Mano kūnas aprengtas kirmėlėmis ir dulkių grumstais; mano oda sutrūkinėjusi ir pasidarė pasibjaurėtina.
6 Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir praleistos be vilties.
7 O atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akis neberegės gero.
8 Akis to, kuris mane matė, nebematys manęs; tavo akys nukreiptos į mane, o manęs nėra.
9 Kaip debesis išnyksta ir dingsta; taip ir nužengiantis į kapą, nebeužžengia.
10 Jis nebegrįš į savo namus, ir jo vieta nebepažins jo.
11 Todėl aš nesulaikysiu savo burnos: kalbėsiu dideliame savo dvasios skausme; skųsiuosi savo sielos kartume.
12 Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?
13 Kai sakau: ‘Mano patalas paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą’;
14 tada tu gąsdini mane sapnais ir baugini mane per regėjimus;
15 taip, kad mano siela pasirenka pasmaugimą ir verčiau mirtį, nei mano gyvenimą.
16 Aš bjauriuosi juo; amžinai negyvensiu; palik mane ramybėje; nes mano dienos yra tuštybė.
17 Kas yra žmogus, kad jį aukštintum ir kad nukreiptum į jį savo širdį,
18 kad aplankytum jį kas rytą ir kas akimirką jį mėgintum?
19 Kiek ilgai nuo manęs nepasitrauksi ir nepaliksi manęs ramybėje, kol nurysiu seiles?
20 Aš nusidėjau; ką tau padaryti, o žmonių sarge? Kodėl pasistatei mane prieš save taikiniu, taip, kad esu sau našta?
21 Ir kodėl neatleidi mano nusižengimo ir nepašalini mano neteisybės? Nes dabar aš miegosiu dulkėse; ir tu manęs ieškosi rytą, bet manęs nebus“.