1„Ar nėra žmogui paskirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?
2Kaip tarnas uoliai trokšta pavėsio ir kaip samdinys laukia savo darbo atlygio;
3taip aš esu padarytas, kad gaučiau nuosavybėn tuštybės mėnesius, ir man skirtos varginančios naktys.
4Kai atsigulu, aš sakau: ‘Kada atsikelsiu, ir naktis bus pasibaigus?’ Aš prisisotinęs blaškymosi ten ir atgal iki dienos aušros.
5Mano kūnas aprengtas kirmėlėmis ir dulkių grumstais; mano oda sutrūkinėjusi ir pasidarė pasibjaurėtina.
6Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir praleistos be vilties.
7O atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akis neberegės gero.
8Akis to, kuris mane matė, nebematys manęs; tavo akys nukreiptos į mane, o manęs nėra.
9Kaip debesis išnyksta ir dingsta; taip ir nužengiantis į kapą, nebeužžengia.
10Jis nebegrįš į savo namus, ir jo vieta nebepažins jo.
11Todėl aš nesulaikysiu savo burnos: kalbėsiu dideliame savo dvasios skausme; skųsiuosi savo sielos kartume.
12Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?
13Kai sakau: ‘Mano patalas paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą’;
14tada tu gąsdini mane sapnais ir baugini mane per regėjimus;
15taip, kad mano siela pasirenka pasmaugimą ir verčiau mirtį, nei mano gyvenimą.
16Aš bjauriuosi juo; amžinai negyvensiu; palik mane ramybėje; nes mano dienos yra tuštybė.
17Kas yra žmogus, kad jį aukštintum ir kad nukreiptum į jį savo širdį,
18kad aplankytum jį kas rytą ir kas akimirką jį mėgintum?
19Kiek ilgai nuo manęs nepasitrauksi ir nepaliksi manęs ramybėje, kol nurysiu seiles?
20Aš nusidėjau; ką tau padaryti, o žmonių sarge? Kodėl pasistatei mane prieš save taikiniu, taip, kad esu sau našta?
21Ir kodėl neatleidi mano nusižengimo ir nepašalini mano neteisybės? Nes dabar aš miegosiu dulkėse; ir tu manęs ieškosi rytą, bet manęs nebus“.