1Ar tu gali ištraukti leviataną kabliu? Ar jo liežuvį virve, kurią nuleidi žemyn?
2Ar gali įverti kablį į jo nosį? Arba dygliu perdurti jo nasrus?
3Ar jis daug tavęs maldaus? Ar tau kalbės švelniais žodžiais?
4Ar jis sudarys su tavimi sandorą? Ar paimsi jį kaip tarną amžiams?
5Ar žaisi su juo kaip su paukščiu? Ar jį pririši savo mergelėms?
6Ar draugai surengs iš jo puotą? Ar jie padalins jį tarp pirklių?
7Ar gali pripildyti jo odą geležiniais spygliais? Ar jo galvą žvejybiniais žeberklais?
8Pridėk prie jo savo ranką, prisimink mūšį, daugiau to nebedaryk.
9Štai jo viltis tuščia; argi nenugriūna vien jį pamatę?
10Niekas nėra toks nuožmus, kad drįstų jį kurstyti; kas tada gali atsilaikyti prieš jį?
11Kas už mane pirmesnis, kad jam atlyginčiau? Viskas po visu dangumi yra mano.
12Nenuslėpsiu jo narių nei jo jėgos, nei jo gražaus sudėjimo.
13Kas gali atidengti jo drabužio išorinę pusę? Arba kas gali ateiti prie jo, esančio su dvigubu apynasriu?
14Kas gali atidaryti jo veido duris? Jo dantys baisūs aplinkui.
15Jo pasididžiavimas yra jo žvynai, užspausti tarsi aklinu antspaudu.
16Jie taip arti vienas kito, kad oras negali patekti tarp jų.
17Jie taip susijungę vienas su kitu, sulipę, kad yra neatskiriami.
18Nuo jo čiaudėjimo švyti šviesa, ir jo akys lyg aušros akių vokai.
19Iš jo nasrų eina degantys žibintai ir iššoksta ugnies kibirkštys.
20Iš jo šnervių išeina dūmai kaip iš verdančio puodo ar katilo.
21Jo kvapas uždega anglis, ir liepsna išeina iš jo nasrų.
22Jo sprande lieka stiprybė, ir jo akivaizdoje liūdesys pavirsta džiaugsmu.
23Jo kūno sluoksniai susijungę; jie tarpusavyje susitvirtinę; jie nepajudinami.
24Jo širdis kieta kaip akmuo; taip, kieta kaip apatinis girnų akmuo.
25Kai jis pasikelia, išsigąsta galiūnai; dėl laužymų jie apsivalo.
26Kalavijas to, kuris prie jo prideda, negali išsilaikyti; nei ietis, nei strėlė, nei šarvažiedžiai marškiniai.
27Geležį jis laiko šiaudu, o varį – supuvusiu medžiu.
28Strėlė neprivers jo bėgti; svaidyklės akmenys jam yra virtę ražiena.
29Strėlės laikomos ražiena; jis juokiasi iš ieties virpesio.
30Po juo yra aštrūs akmenys; jis išskleidžia smaigalius purvyne.
31Jis padaro, kad gelmė verda kaip puodas; jis padaro jūrą kaip tepalų puodą.
32Paskui save jis padaro spindintį taką; kas nors manytų gelmę esant žilą.
33Nieko nėra žemėje jam lygaus, kuris padarytas bebaimiu.
34Jis žvelgia į viską, kas aukšta; jis yra visų išdidumo vaikų karalius“.