Job 41
1 Ar tu gali ištraukti leviataną kabliu? Ar jo liežuvį virve, kurią nuleidi žemyn?
2 Ar gali įverti kablį į jo nosį? Arba dygliu perdurti jo nasrus?
3 Ar jis daug tavęs maldaus? Ar tau kalbės švelniais žodžiais?
4 Ar jis sudarys su tavimi sandorą? Ar paimsi jį kaip tarną amžiams?
5 Ar žaisi su juo kaip su paukščiu? Ar jį pririši savo mergelėms?
6 Ar draugai surengs iš jo puotą? Ar jie padalins jį tarp pirklių?
7 Ar gali pripildyti jo odą geležiniais spygliais? Ar jo galvą žvejybiniais žeberklais?
8 Pridėk prie jo savo ranką, prisimink mūšį, daugiau to nebedaryk.
9 Štai jo viltis tuščia; argi nenugriūna vien jį pamatę?
10 Niekas nėra toks nuožmus, kad drįstų jį kurstyti; kas tada gali atsilaikyti prieš jį?
11 Kas už mane pirmesnis, kad jam atlyginčiau? Viskas po visu dangumi yra mano.
12 Nenuslėpsiu jo narių nei jo jėgos, nei jo gražaus sudėjimo.
13 Kas gali atidengti jo drabužio išorinę pusę? Arba kas gali ateiti prie jo, esančio su dvigubu apynasriu?
14 Kas gali atidaryti jo veido duris? Jo dantys baisūs aplinkui.
15 Jo pasididžiavimas yra jo žvynai, užspausti tarsi aklinu antspaudu.
16 Jie taip arti vienas kito, kad oras negali patekti tarp jų.
17 Jie taip susijungę vienas su kitu, sulipę, kad yra neatskiriami.
18 Nuo jo čiaudėjimo švyti šviesa, ir jo akys lyg aušros akių vokai.
19 Iš jo nasrų eina degantys žibintai ir iššoksta ugnies kibirkštys.
20 Iš jo šnervių išeina dūmai kaip iš verdančio puodo ar katilo.
21 Jo kvapas uždega anglis, ir liepsna išeina iš jo nasrų.
22 Jo sprande lieka stiprybė, ir jo akivaizdoje liūdesys pavirsta džiaugsmu.
23 Jo kūno sluoksniai susijungę; jie tarpusavyje susitvirtinę; jie nepajudinami.
24 Jo širdis kieta kaip akmuo; taip, kieta kaip apatinis girnų akmuo.
25 Kai jis pasikelia, išsigąsta galiūnai; dėl laužymų jie apsivalo.
26 Kalavijas to, kuris prie jo prideda, negali išsilaikyti; nei ietis, nei strėlė, nei šarvažiedžiai marškiniai.
27 Geležį jis laiko šiaudu, o varį – supuvusiu medžiu.
28 Strėlė neprivers jo bėgti; svaidyklės akmenys jam yra virtę ražiena.
29 Strėlės laikomos ražiena; jis juokiasi iš ieties virpesio.
30 Po juo yra aštrūs akmenys; jis išskleidžia smaigalius purvyne.
31 Jis padaro, kad gelmė verda kaip puodas; jis padaro jūrą kaip tepalų puodą.
32 Paskui save jis padaro spindintį taką; kas nors manytų gelmę esant žilą.
33 Nieko nėra žemėje jam lygaus, kuris padarytas bebaimiu.
34 Jis žvelgia į viską, kas aukšta; jis yra visų išdidumo vaikų karalius“.