Job 42
1 Tada Jobas atsakė VIEŠPAČIUI, tardamas:
2 „Žinau, kad tu viską gali padaryti ir kad jokia mintis negali būti nuo tavęs sulaikyta.
3 Kas yra tas, kuris paslepia patarimą neturėdamas pažinimo?’ Todėl aš tariau tai, ko nesupratau; tai, kas man per daug nuostabu, ko aš nežinojau.
4 Klausyk, meldžiu tave, o aš kalbėsiu; aš tave klausiu, o tu man paskelbk.
5 Girdėjau apie tave ausies girdėjimu; bet dabar mano akis mato tave.
6 Todėl aš bjauriuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“.
7 Ir buvo po to, kai VIEŠPATS iškalbėjo šituos žodžius Jobui, VIEŠPATS tarė temaniui Elifazui: „Mano rūstybė užsidegė prieš tave ir prieš abu tavo draugus; nes jūs nekalbėjote apie mane to, kas teisinga, kaip mano tarnas Jobas.
8 Taigi dabar pasiimkite septynis jaučius ir septynis avinus, nueikite pas mano tarną Jobą ir aukokite deginamąją auką už save; o mano tarnas Jobas melsis už jus; nes jį aš priimsiu; kad su jumis nepasielgčiau pagal jūsų kvailystę, kadangi nekalbėjote apie mane to, kas teisinga, kaip mano tarnas Jobas“.
9 Taip temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras nuėjo ir padarė taip, kaip VIEŠPATS buvo jiems įsakęs; taipogi VIEŠPATS priėmė Jobą.
10 Ir VIEŠPATS nukreipė Jobo nelaisvę, kai jis meldėsi už savo draugus; taip pat VIEŠPATS davė Jobui dvigubai daugiau, negu jis anksčiau turėjo.
11 Tada pas jį atėjo visi jo broliai, visos jo seserys ir visi jo pirmiau buvusieji pažįstami ir valgė su juo duoną jo namuose; ir jie apraudojo jį ir jį paguodė dėl viso to pikto, kurį VIEŠPATS buvo ant jo užleidęs; taip pat kiekvienas jam davė po monetą ir kiekvienas po auksinį auskarą.
12 Taigi VIEŠPATS palaimino Jobo pabaigą labiau už jo pradžią; nes jis turėjo keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilių.
13 Taip pat jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris.
14 Pirmąją jis praminė vardu Jemima, antrąją – vardu Kecija, o trečiąją – vardu Keren-Hapucha.
15 Visoje šalyje neatsirado moterų, tokių gražių, kaip Jobo dukterys; ir jų tėvas joms davė paveldą tarp jų brolių.
16 Po to Jobas gyveno šimtą keturiasdešimt metų ir matė savo sūnus ir savo sūnų sūnus – keturias kartas.
17 Taigi Jobas mirė senas ir pasisotinęs dienomis.