1Tada Jobas atsakė VIEŠPAČIUI, tardamas:
2„Žinau, kad tu viską gali padaryti ir kad jokia mintis negali būti nuo tavęs sulaikyta.
3Kas yra tas, kuris paslepia patarimą neturėdamas pažinimo?’ Todėl aš tariau tai, ko nesupratau; tai, kas man per daug nuostabu, ko aš nežinojau.
4Klausyk, meldžiu tave, o aš kalbėsiu; aš tave klausiu, o tu man paskelbk.
5Girdėjau apie tave ausies girdėjimu; bet dabar mano akis mato tave.
6Todėl aš bjauriuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“.
7Ir buvo po to, kai VIEŠPATS iškalbėjo šituos žodžius Jobui, VIEŠPATS tarė temaniui Elifazui: „Mano rūstybė užsidegė prieš tave ir prieš abu tavo draugus; nes jūs nekalbėjote apie mane to, kas teisinga, kaip mano tarnas Jobas.
8Taigi dabar pasiimkite septynis jaučius ir septynis avinus, nueikite pas mano tarną Jobą ir aukokite deginamąją auką už save; o mano tarnas Jobas melsis už jus; nes jį aš priimsiu; kad su jumis nepasielgčiau pagal jūsų kvailystę, kadangi nekalbėjote apie mane to, kas teisinga, kaip mano tarnas Jobas“.
9Taip temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras nuėjo ir padarė taip, kaip VIEŠPATS buvo jiems įsakęs; taipogi VIEŠPATS priėmė Jobą.
10Ir VIEŠPATS nukreipė Jobo nelaisvę, kai jis meldėsi už savo draugus; taip pat VIEŠPATS davė Jobui dvigubai daugiau, negu jis anksčiau turėjo.
11Tada pas jį atėjo visi jo broliai, visos jo seserys ir visi jo pirmiau buvusieji pažįstami ir valgė su juo duoną jo namuose; ir jie apraudojo jį ir jį paguodė dėl viso to pikto, kurį VIEŠPATS buvo ant jo užleidęs; taip pat kiekvienas jam davė po monetą ir kiekvienas po auksinį auskarą.
12Taigi VIEŠPATS palaimino Jobo pabaigą labiau už jo pradžią; nes jis turėjo keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilių.
13Taip pat jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris.
14Pirmąją jis praminė vardu Jemima, antrąją – vardu Kecija, o trečiąją – vardu Keren-Hapucha.
15Visoje šalyje neatsirado moterų, tokių gražių, kaip Jobo dukterys; ir jų tėvas joms davė paveldą tarp jų brolių.
16Po to Jobas gyveno šimtą keturiasdešimt metų ir matė savo sūnus ir savo sūnų sūnus – keturias kartas.
17Taigi Jobas mirė senas ir pasisotinęs dienomis.