Jeremiah 51— LTKJV

¹Taip sako VIEŠPATS: „Štai prieš Babiloną ir prieš gyvenančius tarp tų, kurie sukyla prieš mane, aš sukelsiu naikinantį vėją;

²ir aš siųsiu į Babiloną vėtytojus, kurie jį vėtys ir ištuštins jo šalį; nes bėdos dieną jie bus prieš jį iš visų pusių.

³Tegul lankininkas įtempia savo lanką prieš tą, kuris įtempia, ir prieš pakylantįjį su savo šarvais; ir nesigailėkite jo jaunuolių, visiškai sunaikinkite visą jo kariuomenę.

⁴Taip užmuštieji kris chaldėjų šalyje, perdurtieji jos gatvėse.

⁵Nes nei Izraelis, nei Juda nebuvo palikti savo Dievo, kariuomenių VIEŠPATIES; nors jų šalis buvo pripildyta nuodėmių prieš Izraelio Šventąjį.

⁶Bėkite iš Babilono vidaus ir kiekvienas gelbėkite savo sielą; nebūkite iškirsti dėl jo neteisybės; nes tai VIEŠPATIES keršto metas; jis atmokės jam atlygiu.

⁷Babilonas buvo VIEŠPATIES rankoje auksinė taurė, nugirdžiusi visą žemę; tautos gėrė jo vyno; todėl tautos pamišo.

⁸Babilonas staiga kritęs ir sunaikintas; kaukite dėl jo; paimkite balzamo jo skausmui, gal jis pagis.

⁹Mes norėjome pagydyti Babiloną, bet jis nepagijo; palikite jį ir eikime kiekvienas į savo kraštą; nes jo teismas siekia iki dangaus ir pakilo iki padangės.

¹⁰VIEŠPATS išvedė mūsų teisumą; ateikite ir skelbkime Sione VIEŠPATIES, mūsų Dievo, darbą.

¹¹Nublizginkite strėles, surinkite skydus; VIEŠPATS sukėlė medų karalių dvasią; nes jo sumanymas yra prieš Babiloną, kad jį sunaikintų; nes tai VIEŠPATIES kerštas, jo šventyklos kerštas.

¹²Iškelkite vėliavą ant Babilono sienų, sustiprinkite sargybą, pastatykite sargybinius, paruoškite pasalas; nes VIEŠPATS ir sumanė, ir padarė tai, ką jis kalbėjo prieš Babilono gyventojus.

¹³Tu, kuris gyveni ant daugybės vandenų, gausus lobiais, atėjo tavo galas ir tavo godumo saikas.

¹⁴Kariuomenių VIEŠPATS prisiekė savimi, sakydamas: ‘Tikrai aš pripildysiu tave žmonėmis kaip vikšrais; ir jie pakels prieš tave šauksmą’.

¹⁵Jis padarė žemę savo jėga, jis įtvirtino pasaulį savo išmintimi ir savo supratimu ištiesė dangų.

¹⁶Kai jis ištaria savo balsą, tuomet vandenų daugybė yra danguose; ir jis pakelia garus nuo žemės pakraščių; jis padaro žaibus su lietumi ir išveda vėją iš savo lobynų.

¹⁷Kiekvienas žmogus neprotingas savo pažinimu; kiekvienas liejikas sugėdintas dėl raižyto atvaizdo; nes jo nulietas atvaizdas melagystė, ir nėra juose kvapo.

¹⁸Jie yra tuštybė, paklydimų darbas; jų aplankymo metu jie pražus.

¹⁹Jokūbo dalis ne tokia kaip jie; nes jis yra visų dalykų formuotojas; o Izraelis – jo paveldo lazda; kariuomenių VIEŠPATS yra jo vardas.

²⁰Tu esi mano kovos kirvis, karo ginklas; nes tavimi aš sutrupinsiu tautas ir tavimi sunaikinsiu karalystes;

²¹tavimi sutrupinsiu žirgą ir jo raitelį; tavimi sutrupinsiu vežimą ir jo važnyčiotoją;

²²taipogi tavimi sutrupinsiu vyrą ir moterį; tavimi sutrupinsiu seną ir jauną; tavimi sutrupinsiu jaunuolį ir mergaitę;

²³tavimi sutrupinsiu ganytoją ir jo kaimenę; tavimi sutrupinsiu artoją ir jo jaučių jungą; ir tavimi sutrupinsiu vadus ir valdovus.

²⁴Ir aš atlyginsiu Babilonui ir visiems Chaldėjos gyventojams už visą jų piktybę, kurią jie padarė Sione, jūsų akyse, – sako VIEŠPATS.

²⁵– Štai aš prieš tave, o naikinantis kalne, kuris naikini visą žemę, – sako VIEŠPATS; aš ištiesiu savo ranką į tave ir nuritinsiu tave nuo uolų, ir padarysiu tave sudegusiu kalnu.

²⁶Ir jie neims iš tavęs akmens kertei nei akmens pamatams; bet tu būsi apleista per amžius, – sako VIEŠPATS.

²⁷– Iškelkite vėliavą šalyje, pūskite trimitą tarp tautų, paruoškite prieš jį tautas, sušaukite prieš jį Ararato, Minio ir Aškenazo karalystes; paskirkite prieš jį vadą; atveskite aukštyn žirgus kaip šeriuotus vikšrus.

²⁸Paruoškite prieš jį tautas su medų karaliais, jų vadais ir visais jų valdovais bei visa jų valdoma šalimi.

²⁹Šalis drebės ir sielvartaus; nes bus įvykdytas kiekvienas VIEŠPATIES sumanymas prieš Babiloną, kad padarytų Babilono šalį tuščią, be gyventojų.

³⁰Babilono galiūnai liovėsi kovoję, jie pasiliko savo tvirtovėse; išseko jų jėgos; jie tapo kaip moterys; sudegino jo gyvenvietes, sulaužyti jo skląsčiai.

³¹Vienas bėgikas bėgs pasitikti kitą, vienas pasiuntinys bėgs pasitikti kitą, kad praneštų Babilono karaliui, kad jo miestas paimtas viename šone,

³²kad praėjimai užkirsti, nendrynai sudeginti ugnimi, ir karo vyrai išsigandę.

³³Nes taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Babilono duktė yra kaip klojimas, laikas ją kulti; dar trumpai, ir ateis jos derliaus metas’.

³⁴‘Suėdė mane, sutraiškė mane Babilono karalius Nebukadrecaras, jis mane padarė tuščiu indu, prarijo mane kaip slibinas, pripildė savo pilvą mano skanumynais, jis mane išvarė.

³⁵Man ir mano kūnui padarytas smurtas tebūna ant Babilono, – sakys Siono gyventojas; – ir mano kraujas – ant Chaldėjos gyventojų’, – sakys Jeruzalė“.

³⁶Todėl taip sako VIEŠPATS: „Štai aš ginsiu tavo bylą ir atkeršysiu už tave; aš išdžiovinsiu jo jūrą ir išdžiovinsiu jo šaltinius.

³⁷Ir Babilonas pavirs krūvomis, slibinų gyvenviete, nuostaba ir švilpimu, be gyventojų.

³⁸Jie kartu riaumos kaip liūtai, staugs kaip liūtų jaunikliai.

³⁹Jų įkarštyje paruošiu jų puotas ir juos nugirdysiu, kad jie pralinksmėtų ir užmigtų amžinu miegu ir nebenubustų, – sako VIEŠPATS.

⁴⁰– Aš juos nuvesiu žemyn paskerdimui kaip avinėlius, kaip avinus su ožiais.

⁴¹Kaip paimtas Šešachas! Ir kaip užkluptas visos žemės gyrius! Kaip Babilonas tapo nuostaba tarp tautų!

⁴²Pakilo jūra ant Babilono; jis apdengtas jos bangų daugybe.

⁴³Jo miestai yra dykynė, sausa žemė ir dykuma, šalis, kurioje joks žmogus negyvena nei joks žmogaus sūnus per ją neina.

⁴⁴Aš nubausiu Belį Babilone ir ištrauksiu iš jo burnos tai, ką jis prarijo; ir tautos nebeplauks pas jį kartu; taip, Babilono siena sugrius.

⁴⁵Išeikite iš jo tarpo, mano tauta, ir gelbėkite kiekvienas savo sielą nuo smarkaus VIEŠPATIES pykčio.

⁴⁶Ir kad nenusilptų jūsų širdis ir jūs nebijotumėte gando, kuris girdėsis šalyje; gandas ateis vienais metais, o paskui gandas ateis kitais metais, ir smurtas šalyje, valdovas prieš valdovą.

⁴⁷Todėl štai ateina dienos, kai aš įvykdysiu teismą raižytiems Babilono atvaizdams; visa jo šalis susigės, ir visi jo užmuštieji kris jo viduje.

⁴⁸Tada dangus ir žemė, ir visa, kas yra juose, giedos dėl Babilono; nes iš šiaurės ant jo ateis grobikai, – sako VIEŠPATS.

⁴⁹Kaip Babilonas išvartė Izraelio užmuštuosius, taip ir Babilone kris visos žemės užmuštieji.

⁵⁰Jūs, išsigelbėjusieji iš kalavijo, išeikite, nestovėkite; atsiminkite iš toli VIEŠPATĮ, ir Jeruzalė teateina jums į širdį.

⁵¹Mes susigėdę, nes išgirdome priekaištą; gėda apdengė mūsų veidus; nes svetimšaliai įėjo į VIEŠPATIES namų šventoves.

⁵²Todėl štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai aš įvykdysiu teismą jo raižytiems atvaizdams; ir visoje jo šalyje dejuos sužeistieji.

⁵³Nors Babilonas pakiltų į dangų ir nors sustiprintų savo stiprybės aukštumą, tačiau nuo manęs pas jį ateis plėšikai, – sako VIEŠPATS.

⁵⁴Šauksmo garsas ateina iš Babilono ir didelis sunaikinimas iš chaldėjų šalies;

⁵⁵nes VIEŠPATS apiplėšė Babiloną ir iš jo išnaikino stiprų balsą; kai jo bangos ūžia kaip dideli vandenys, prabyla jų balso ūžesys;

⁵⁶kadangi ant jo atėjo plėšikas, būtent ant Babilono, ir jo galiūnai paimti, sulaužyti visi jų lankai; nes VIEŠPATS, atpildo Dievas, tikrai atmokės.

⁵⁷Ir aš nugirdysiu jo kunigaikščius, jo išminčius, jo vadus, jo valdovus ir jo galiūnus; ir jie miegos amžinu miegu ir nebepabus“, – sako Karalius, kurio vardas yra kariuomenių VIEŠPATS.

⁵⁸Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Babilono plačiosios sienos bus visiškai nugriautos ir jo aukštieji vartai bus sudeginti ugnimi; tautos triūs veltui ir žmonės užsidegę, ir jie nuvargs“.

⁵⁹Žodis, kurį pranašas Jeremijas įsakė Maasėjo sūnaus Nerijo sūnui Serajai, kai jis ėjo su Judos karaliumi Zedekiju į Babiloną ketvirtaisiais jo karaliavimo metais. O šis Seraja buvo ramus kunigaikštis.

⁶⁰Taigi Jeremijas užrašė į knygą visą nelaimę, kuri turės ateiti ant Babilono, – visus šituos žodžius, kurie yra užrašyti prieš Babiloną.

⁶¹Ir Jeremijas tarė Serajai: „Kai atvyksi į Babiloną, pamatysi ir perskaitysi visus šituos žodžius,

⁶²tuomet sakyk: ‘O VIEŠPATIE, tu kalbėjai prieš šią vietą, kad ją iškirstum, kad nieko joje nebeliktų, nei žmogaus, nei gyvulio, bet kad ji būtų amžina dykyne’.

⁶³Ir bus, kai baigsi skaityti šitą knygą, pririšk prie jos akmenį ir įmesk ją į Eufrato vidurį;

⁶⁴ir sakyk: ‘Taip nuskęs Babilonas ir nebeiškils iš nelaimės, kurią aš jam užleisiu; ir jie nuvargs’“. Iki čia Jeremijo žodžiai.