1Apie amoniečius taip sako VIEŠPATS: „Argi Izraelis neturi sūnų? Ar jis neturi paveldėtojo? Tai kodėl jų karalius paveldėjo Gadą ir jo tauta gyvena jo miestuose?
2Todėl štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai aš duosiu amoniečių Raboje išgirsti karo pavojų; ir ji bus apleista krūva, o jos dukterys bus sudegintos ugnimi; tada Izraelis bus paveldėtojas tų, kurie buvo jo paveldėtojai, – sako VIEŠPATS.
3– Kauk, o Hešbone, nes Ajas apiplėštas; šaukite, Rabos dukterys, apsijuoskite ašutinėmis; raudokite ir bėgiokite ten ir atgal palei tvoras; nes jų karalius eis į nelaisvę drauge su jo kunigais ir kunigaikščiais.
4Kodėl tu giriesi slėniais, savo tekančiu slėniu, o atsimetėle dukra? Ji pasitiki savo lobiais, sakydama: ‘Kas ateis pas mane?’
5Štai aš užleisiu ant tavęs baimę nuo visų, esančių aplink tave, – sako Viešpats, kariuomenių DIEVAS; – ir jūs būsite išvaryti kiekvienas tiesiai į priekį, ir niekas nesurinks klaidžiojančių.
6O paskui aš sugrąžinsiu Amono vaikų nelaisvę“, – sako VIEŠPATS.
7Apie Edomą, taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Ar nebėra išminties Temane? Ar dingo patarimas iš protingųjų? Ar jų išmintis pranyko?
8Bėkite, gręžkitės atgal, apsigyvenkite giliai, Dedano gyventojai; nes aš ant jo užleisiu Ezavo nelaimę, metą, kai aš juos aplankysiu.
9Jei vynuogių rinkėjai ateis pas tave, ar jie nepaliks kiek vynuogių parankų? Jei vagys naktį, jie naikins tol, kol jiems bus gana.
10Bet aš apnuoginau Ezavą, atidengiau jo slaptavietes, ir jis negalės pasislėpti; apiplėšta jo sėkla, jo broliai ir jo kaimynai, ir jo nebėra.
11Palik savo našlaičius, aš juos išsaugosiu gyvus; ir tavo našlės tepasitiki manimi.
12Nes taip sako VIEŠPATS: Štai tie, kuriems buvo nuspręsta negerti iš taurės, tikrai gėrė; ar tu liksi visiškai nenubaustas? Tu neliksi nenubaustas, bet tikrai gersi iš jos.
13Nes aš prisiekiau savimi, – sako VIEŠPATS, – kad Bocra taps tuštuma, priekaištu, dykyne ir prakeikimu; o visi jos miestai bus amžinomis dykynėmis.
14Išgirdau gandą iš VIEŠPATIES, ir pasiuntinys yra pasiųstas pagonims, sakantis: ‘Susirinkite ir ateikite prieš jį, ir pakilkite į mūšį’.
15Nes, štai aš padarysiu tave mažą tarp pagonių ir paniekintą tarp žmonių.
16Tavo baisumas apgavo tave ir tavo širdies išdidumas, o tu, gyvenantis uolos plyšiuose, kuris laikaisi kalvos aukštumoje; nors susisuktum lizdą aukštai kaip erelis, iš ten numesiu tave žemyn, – sako VIEŠPATS.
17– Taip pat ir Edomas bus tuštuma; kiekvienas pro jį praeinantis bus apstulbintas ir švilps dėl visų jo rykščių.
18Kaip Sodomos ir Gomoros ir jos kaimyninių miestų sunaikinime, – sako VIEŠPATS, – ten niekas nepasiliks, nei žmogaus sūnus jame negyvens.
19Štai kaip liūtas jis ateis aukštyn iš Jordano patvinimo prieš stipriųjų buveinę; bet staiga aš jį priversiu bėgti nuo jo; ir kas yra išrinktasis, kurį jam paskirčiau valdyti? Nes kas man lygus? Ir kas man paskirs laiką? Ir kas yra tas ganytojas, kuris išstovės mano akivaizdoje?
20Todėl išgirskite VIEŠPATIES nutarimą, kurį jis priėmė prieš Edomą, ir jo ketinimus, kuriuos jis sugalvojo prieš Temano gyventojus: tikrai net menkiausi iš kaimenės juos išvilks laukan; tikrai jų buveines ištuštins nuo jų.
21Nuo jų kritimo triukšmo sujudėjo žemė; nuo šauksmo jų triukšmas girdėjosi Raudonojoje jūroje.
22Štai jis pakils ir skris kaip erelis, ir išskės savo sparnus virš Bocros; ir tą dieną Edomo galiūnų širdis bus kaip širdis moters jos skausmuose“.
23Apie Damaską. „Hamatas ir Arpadas sumišę, nes jie išgirdo blogą žinią; jie alpsta; sielvartas jūroje; negali nusiraminti.
24Damaskas nusilpo ir pasileido bėgti, jį suėmė baimė; kančia ir skausmai jį suėmė kaip gimdančią moterį.
25Kaipgi neišliko giriamojo miesto, mano džiaugsmo miesto!
26Taigi jo jaunuoliai kris jo gatvėse ir visi karo vyrai bus iškirsti tą dieną, – sako kariuomenių VIEŠPATS.
27– Ir aš užkursiu ugnį Damasko sienose, ir ji praris Ben-Hadado rūmus“.
28Apie Kedarą ir apie Hacoro karalystes, kuriuos sumuš Babilono karalius Nebukadrecaras, taip sako VIEŠPATS: „Kelkitės, eikite aukštyn į Kedarą ir apiplėškite rytų žmones.
29Jie paims jų palapines ir jų kaimenes; jie pasiims jų uždangalus, visus jų indus ir jų kupranugarius; ir jiems šauks: ‘Baimė iš visų pusių’.
30Bėkite, nueikite toli, apsigyvenkite giliai, Hacoro gyventojai, – sako VIEŠPATS; – nes Babilono karalius Nebukadrecaras tarėsi prieš jus ir sugalvojo prieš jus sumanymą.
31Kelkitės, eikite aukštyn pas turtingą tautą, kuri gyvena be rūpesčių, – sako VIEŠPATS, – kuri neturi nei vartų, nei skląsčių, kuri gyvena vieniša.
32Jų kupranugariai bus grobiu ir jų galvijų daugybė laimikiu; ir aš išsklaidysiu po visus vėjus tuos, kurie yra tolimiausiuose pakraščiuose; ir iš visų jų pusių atvesiu jų nelaimę, – sako VIEŠPATS.
33– Ir Hacoras bus slibinų buveinė ir amžina dykuma; ten neįsikurs joks žmogus ir negyvens joks žmogaus sūnus“.
34VIEŠPATIES žodis, kuris atėjo pranašui Jeremijui prieš Elamą, Judos karaliaus Zedekijo karaliavimo pradžioje, sakydamas:
35„Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Štai aš sulaužysiu Elamo lanką, jų pagrindinę galybę.
36Ir aš užleisiu ant Elamo keturis vėjus iš keturių dangaus pusių ir juos išsklaidysiu po visus šituos vėjus; ir nebus tautos, į kurią neateitų Elamo išvarytieji.
37Nes aš sukelsiu Elamui nerimą jų priešų akivaizdoje ir akivaizdoje tų, kurie siekia jų gyvybės; ir atvesiu ant jų nelaimę – savo smarkų pyktį, – sako VIEŠPATS; – ir aš siųsiu paskui juos kalaviją, kol juos išnaikinsiu;
38ir aš pastatysiu savo sostą Elame ir išnaikinsiu iš ten karalių ir kunigaikščius, – sako VIEŠPATS.
39– Bet paskutinėmis dienomis įvyks, kad aš sugrąžinsiu Elamo nelaisvę, – sako VIEŠPATS“.