1Ir Jeremijui baigus kalbėti visai tautai visus VIEŠPATIES, jų Dievo, žodžius, dėl kurių VIEŠPATS, jų Dievas, jį siuntė pas juos, būtent visus šituos žodžius,
2įvyko, kad Hošajo sūnus Azarijas, Kareacho sūnus Johananas bei visi išdidūs žmonės kalbėjo Jeremijui sakydami: „Tu melagingai kalbi; VIEŠPATS, mūsų Dievas, tavęs nesiuntė sakyti: ‘Neikite į Egiptą ten laikinai apsigyventi’;
3bet Nerijo sūnus Baruchas nuteikia tave prieš mus, kad mus atiduotų į chaldėjų rankas, kad jie mus užmuštų ir išvestų mus nelaisvėn į Babiloną“.
4Taigi Kareacho sūnus Johananas, visi kariuomenės vadai ir visa tauta nepakluso VIEŠPATIES balsui, kad gyventų Judos šalyje.
5Bet Kareacho sūnus Johananas ir visi kariuomenės vadai paėmė visą Judos likutį, sugrįžusį iš visų tautų, į kurias jie buvo išvaryti, kad gyventų Judos šalyje,
6būtent vyrus, moteris, vaikus, karaliaus dukras ir visus asmenis, kuriuos sargybos vadas Nebuzar-Adanas buvo palikęs pas Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją, ir pranašą Jeremiją bei Nerijo sūnų Baruchą.
7Taigi jie įėjo į Egipto šalį; nes nepakluso VIEŠPATIES balsui; taip jie atėjo į Tachpanchesą.
8Tada Tachpanchese Jeremijui atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
9„Pasiimk į ranką didelių akmenų ir juos paslėpk molyje, plytų krosnyje, esančioje faraono namų įėjime, Tachpanchese, Judos žmonėms matant;
10ir jiems sakyk: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Štai aš pasiųsiu ir paimsiu Babilono karalių Nebukadrecarą, mano tarną, ir pastatysiu jo sostą ant šitų akmenų, kuriuos paslėpiau; ir jis išskleis virš jų savo karališkąją palapinę.
11Ir kai jis ateis, jis sumuš Egipto šalį; ir kas skirtas mirčiai, tą atiduos mirčiai; kas skirtas nelaisvei, tą nelaisvei; ir kas skirtas kalavijui, tą kalavijui.
12Ir aš užkursiu ugnį Egipto dievų namuose; jis juos sudegins ir išves į nelaisvę; ir jis apsirengs Egipto šalimi, kaip piemuo apsivelka drabužį; ir iš ten jis išeis ramybėje.
13Jis sudaužys ir Egipto šalyje esančius Bet-Šemešo atvaizdus; ir egiptiečių dievų namus jis sudegins ugnimi’“.