1Tada Matano sūnus Šefatija, Pašhūro sūnus Gedalija, Šelemijo sūnus Jukalas ir Malkijo sūnus Pašhūras girdėjo žodžius, kuriuos Jeremijas kalbėjo visai tautai, sakydamas:
2„Taip sako VIEŠPATS: ‘Kas pasiliks šiame mieste, mirs nuo kalavijo, bado ir maro; o kas išeis pas chaldėjus – gyvens; nes jis turės savo gyvybę kaip grobį ir išliks gyvas’.
3Taip sako VIEŠPATS: ‘Šitas miestas tikrai bus atiduotas į ranką Babilono karaliaus kariuomenės, kuri jį paims’“.
4Todėl kunigaikščiai tarė karaliui: „Meldžiame tave, tebūna šitas vyras užmuštas; nes kalbėdamas jiems šitokius žodžius, jis taip susilpnina rankas karo vyrų, likusių šiame mieste, ir visos tautos rankas; nes šitas vyras siekia ne gerovės šitai tautai, bet žalos“.
5Tada karalius Zedekijas tarė: „Štai jis yra jūsų rankose; nes karalius nieko negali prieš jus padaryti“.
6Tada jie paėmė Jeremiją ir įmetė jį į Hamelecho sūnaus Malkijo požemį, buvusį kalėjimo kieme; ir jie nuleido Jeremiją virvėmis. O požemyje nebuvo vandens, tik purvas; taigi Jeremijas įklimpo į purvynę.
7Na, o kai etiopas Ebed-Melechas, vienas iš eunuchų, kuris buvo karaliaus namuose, išgirdo, kad jie Jeremiją įmetė į požemį, karaliui tuo metu sėdint Benjamino vartuose,
8Ebed-Melechas išėjo iš karaliaus namų ir kalbėjo karaliui, sakydamas:
9„Mano viešpatie karaliau, šitie vyrai piktai pasielgė visu tuo, ką jie padarė pranašui Jeremijui, kurį jie įmetė į požeminį kalėjimą; ir toje vietoje, kur jis yra, jis turės mirti badu; nes nebėra duonos mieste“.
10Tada karalius įsakė etiopui Ebed-Melechui, sakydamas: „Paimk iš čia su savimi trisdešimt vyrų ir iškelk pranašą Jeremiją iš požemio, kol jis nenumirė“.
11Taigi Ebed-Melechas, paėmęs su savimi vyrus, įėjo į karaliaus namus po saugykla ir iš ten paėmė senų susidėvėjusių drabužių ir senų sudūlėjusių skudurų ir juos virvėmis nuleido Jeremijui į požemį.
12Ir etiopas Ebed-Melechas tarė Jeremijui: „Pasikišk šituos senus susidėvėjusius drabužius ir sudūlėjusius skudurus po savo pažastimis po virvėmis“. Ir Jeremijas taip padarė.
13Taigi jie virvėmis ištraukė Jeremiją ir iškėlė jį iš požemio; ir Jeremijas pasiliko kalėjimo kieme.
14Tada karalius Zedekijas siuntė ir pasiėmė pranašą Jeremiją pas save prie trečiojo įėjimo, esančio VIEŠPATIES namuose; ir karalius tarė Jeremijui: „Aš noriu tave kai ko paklausti; nieko neslėpk nuo manęs“.
15Tada Jeremijas tarė Zedekijui: „Jei tau paskelbsiu, argi tikrai nenubausi manęs mirtimi? O jei tau patarsiu, juk nepaklausysi manęs?“
16Taigi karalius Zedekijas slaptai prisiekė Jeremijui, sakydamas: „ Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris mums padarė šitą sielą, aš tavęs neužmušiu ir neatiduosiu į rankas šitų vyrų, kurie ieško tavo gyvybės“.
17Tada Jeremijas tarė Zedekijui: „Taip sako VIEŠPATS, kariuomenių Dievas, Izraelio Dievas: ‘Jei tikrai išeisi pas Babilono karaliaus kunigaikščius, tai tavo siela išliks gyva ir šitas miestas nebus sudegintas ugnimi; ir išliksi gyvas tu ir tavo namai;
18bet jei neišeisi pas Babilono karaliaus kunigaikščius, tai šitas miestas bus atiduotas į chaldėjų rankas ir jie sudegins jį ugnimi, ir tu neištrūksi iš jų rankų“.
19Ir karalius Zedekijas tarė Jeremijui: „Aš bijau žydų, persimetusių pas chaldėjus, kad jie manęs neatiduotų į jų rankas, ir jie iš manęs nepasityčiotų“.
20Bet Jeremijas tarė: „Jie tavęs neatiduos. Meldžiu tave, paklusk VIEŠPATIES balsui, kurį aš tau kalbu; tai tau bus gerai ir tavo siela išliks gyva.
21Bet jei tu nesutiksi išeiti, štai žodis, kurį man parodė VIEŠPATS:
22‘Ir štai visos moterys, likusios Judos karaliaus namuose, bus išvestos pas Babilono karaliaus kunigaikščius, ir jos sakys: „Tavo draugai suvedžiojo tave ir tave nugalėjo; tavo kojos įklimpo į purvynę, ir jie atsitraukė“’.
23Taigi visas tavo žmonas ir tavo vaikus jie išves pas chaldėjus; ir tu neištrūksi iš jų rankų, bet būsi sugautas Babilono karaliaus rankos; ir tu paskatinsi šitą miestą sudeginti ugnimi“.
24Tada Zedekijas tarė Jeremijui: „Tegul niekas nežino apie šituos žodžius, ir tu nemirsi.
25Bet jei kunigaikščiai išgirs, kad aš kalbėjausi su tavimi, ateis pas tave ir tau sakys: ‘Na paskelbk mums, ką kalbėjai karaliui, neslėpk nuo mūsų, ir mes tavęs neužmušime; ir taip pat, ką tau sakė karalius’;
26tada jiems sakyk: ‘Aš pristačiau savo prašymą karaliaus akivaizdon, kad jis manęs nesugrąžintų į Jonatano namus, idant ten nemirčiau’“.
27Tada visi kunigaikščiai atėjo pas Jeremiją ir jį klausė; ir jis jiems atsakė pagal visus tuos žodžius, kuriuos karalius buvo įsakęs. Taigi jie liovėsi kalbėję su juo; nes tas reikalas liko nepastebėtas.
28Taip Jeremijas pasiliko kalėjimo kieme iki tos dienos, kai Jeruzalė buvo paimta; ir jis ten buvo, kai Jeruzalė buvo paimta.