1Ir Jehojakimo sūnaus Konijo vietoje karaliavo Jozijo sūnus, karalius Zedekijas, kurį Babilono karalius Nebukadrecaras paskyrė karaliumi Judos šalyje.
2Bet nei jis, nei jo tarnai, nei šalies tauta neklausė VIEŠPATIES žodžių, kuriuos jis kalbėjo per pranašą Jeremiją.
3Ir karalius Zedekijas siuntė Šelemijo sūnų Jehukalą ir kunigą Sofoniją, Maasėjo sūnų pas pranašą Jeremiją, sakydamas: „Melsk už mus VIEŠPATĮ, mūsų Dievą“.
4Na, o Jeremijas įeidavo ir išeidavo tautos tarpe; nes jo nebuvo pasodinę į kalėjimą.
5Tada faraono kariuomenė buvo išėjusi iš Egipto; ir kai Jeruzalę apgulę chaldėjai išgirdo žinią apie juos, jie atsitraukė nuo Jeruzalės.
6Tada pranašui Jeremijui atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
7„Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Taip sakykite Judos karaliui, jus atsiuntusiam pas mane manęs paklausti: ‘Štai faraono kariuomenė, išėjusi jums padėti, sugrįš į savo šalį Egiptą.
8Ir chaldėjai vėl ateis, kariaus prieš šitą miestą, jį paims ir sudegins jį ugnimi.
9Taip sako VIEŠPATS: Neapsigaukite, sakydami: „Chaldėjai tikrai pasitrauks nuo mūsų“; nes jie nepasitrauks.
10Nors jūs ir sumuštumėte visą chaldėjų kariuomenę, kovojančią prieš jus, ir tarp jų liktų tik sužeisti vyrai, tačiau jie keltųsi kiekvienas savo palapinėje ir sudegintų šitą miestą ugnimi’“.
11Ir įvyko, kai chaldėjų kariuomenė atsitraukė nuo Jeruzalės dėl faraono kariuomenės baimės,
12Jeremijas išėjo iš Jeruzalės, kad nueitų į Benjamino šalį, kad iš ten atsiskirtų tautos tarpe.
13Ir kai jis buvo Benjamino vartuose, ten buvo sargybos vadas, kurio vardas Irijas, Hananijo sūnaus Šelemijo sūnus; ir jis nutvėrė pranašą Jeremiją, sakydamas: „Tu persimeti pas chaldėjus“.
14Tada Jeremijas tarė: „Tai netiesa; aš nepersimetu pas chaldėjus“. Bet jis jo neklausė; taigi Irijas suėmė Jeremiją ir jį nuvedė pas kunigaikščius.
15Todėl kunigaikščiai užsirūstino ant Jeremijo, sumušė jį ir pasodino jį į kalėjimą raštininko Jonatano namuose; nes jie buvo juos padarę kalėjimu.
16Kai Jeremijas buvo įėjęs į požeminį kalėjimą, į vienutę, ir ten išbuvo Jeremijas daug dienų;
17tada karalius Zedekijas pasiuntė ir išvedė jį; ir karalius savo namuose jį slaptai klausė ir tarė: „Ar yra koks žodis iš VIEŠPATIES?“ Ir Jeremijas tarė: „Yra, nes tu, – jis tarė, – būsi atiduotas į Babilono karaliaus rankas“.
18Be to, Jeremijas tarė karaliui Zedekijui: „Kuo nusikaltau tau ar tavo tarnams, ar šitai tautai, kad mane pasodinote į kalėjimą?
19Kur dabar yra jūsų pranašai, kurie jums pranašavo, sakydami: ‘Babilono karalius neateis nei prieš jus, nei prieš šitą šalį’?
20Todėl dabar klausyk, meldžiu tave, o mano viešpatie karaliau; mano prašymas tebūna priimtinas tavo akivaizdoje; kad nesugrąžintum manęs į raštininko Jonatano namus, idant ten nemirčiau“.
21Tada karalius Zedekijas įsakė, kad jie Jeremiją atiduotų į kalėjimo kiemą ir kasdien jam duotų gabalą duonos iš kepėjų gatvės, kol visa duona mieste pasibaigs. Taip Jeremijas liko kalėjimo kieme.