1„Tuo metu, – sako VIEŠPATS, – aš būsiu visų Izraelio šeimų Dievas, ir jos bus mano tauta.
2Taip sako VIEŠPATS: ‘Tauta, išlikusi nuo kalavijo, rado malonę dykumoje, būtent Izraelis, kai aš ėjau duoti jam poilsį.
3Nuo seno man pasirodė VIEŠPATS, sakydamas: ‘Taip, aš amžina meile tave pamilau; todėl su mielaširdyste aš pritraukiau tave.
4Aš vėl tave statysiu, ir tu būsi pastatyta, o Izraelio mergele; tu vėl pasipuoši savo būgneliais ir išeisi besilinksminančiųjų šokiuose.
5Tu vėl sodinsi vynuogynus Samarijos kalnuose; sodintojai sodins ir valgys juos kaip įprastus dalykus.
6Nes bus diena, kai šauks sargai ant Efraimo kalno: Kelkitės, eikime aukštyn į Sioną pas VIEŠPATĮ, mūsų Dievą’“.
7Nes taip sako VIEŠPATS: „Linksmai giedokite dėl Jokūbo ir šaukite tarp tautų vyriausiųjų; skelbkite, girkite ir sakykite: ‘O VIEŠPATIE, išgelbėk savo tautą, Izraelio likutį’.
8Štai aš juos parvesiu iš šiaurės šalies ir surinksiu juos nuo žemės pakraščių, o kartu su jais – aklus ir raišus, nėščias ir gimdančias; čia sugrįš didžiulė minia.
9Jie ateis verkdami, ir aš su maldavimais juos vesiu; juos vesiu prie vandens upių tiesiu keliu, kuriame jie nesuklups; nes aš esu tėvas Izraeliui, o Efraimas yra mano pirmagimis“.
10Klausykite VIEŠPATIES žodžio, o tautos, ir skelbkite jį tolimiausiose salose, ir sakykite: „Kas išsklaidė Izraelį, tas jį surinks ir jį saugos, kaip ganytojas savo kaimenę“.
11Nes VIEŠPATS atpirko Jokūbą ir jį išpirko iš stipresniojo už jį rankos.
12Todėl jie ateis ir giedos Siono aukštybėje, ir suplauks kartu į VIEŠPATIES gerumą dėl kviečių, dėl vyno ir dėl aliejaus, ir dėl kaimenių bei bandų jauniklių; ir jų siela bus kaip drėkinamas sodas; ir jie daugiau visiškai nesielvartaus.
13Tada džiūgaus mergelė šokdama, tiek jaunuoliai, tiek seniai kartu; nes aš paversiu jų gedulą džiaugsmu, juos paguosiu ir pradžiuginsiu nuo jų sielvarto.
14Ir pasotinsiu kunigų sielas riebalais, ir mano tauta bus pasotinta mano gerumu“, – sako VIEŠPATS.
15Taip sako VIEŠPATS: „Ramoje girdėjosi balsas, rauda, kartus verksmas; Rachelė verkia savo vaikų, nesileidžia guodžiama dėl savo vaikų, nes jų nebėra“.
16Taip sako VIEŠPATS: „Sulaikyk savo balsą nuo verksmo ir savo akis nuo ašarų, nes tavo darbas bus atlygintas, – sako VIEŠPATS; – ir jie sugrįš iš priešo šalies.
17Tavo pabaigoje yra viltis, – sako VIEŠPATS, – kad tavo vaikai sugrįš į savo ribas.
18Aš tikrai girdėjau Efraimą taip save apraudant: ‘Tu nubaudei mane, ir buvau nubaustas kaip jautis, nepripratęs prie jungo; nukreipk mane, ir aš būsiu nukreiptas; nes tu esi VIEŠPATS, mano Dievas.
19Tikrai, kai aš buvau nukreiptas, aš atgailavau; ir po to, kai buvau pamokytas, mušiau sau per šlaunį; aš gėdijausi, taip, sarmatijausi, nes nešiojau savo jaunystės gėdą’.
20Ar Efraimas yra mano brangus sūnus? Ar jis mielas vaikas? Nes nuo tada, kai prieš jį kalbėjau, nuoširdžiai jį vis prisimenu; todėl mano viduriai nerimauja dėl jo; aš tikrai jo pasigailėsiu“, – sako VIEŠPATS.
21Pasistatyk kelrodžių, pasidaryk aukštų krūvų; nukreipk savo širdį į vieškelį – į kelią, kuriuo ėjai; atsigręžk, o Izraelio mergele, atsigręžk į šituos savo miestus.
22Kaip ilgai vaikštinėsi, o atsimetėle dukra? Nes VIEŠPATS sutvėrė naują dalyką žemėje: moteris apglėbs vyrą.
23Taip sako kariuomenių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Jie dar sakys šitą kalbą Judos šalyje ir jos miestuose, kai aš sugrąžinsiu jų nelaisvę: ‘VIEŠPATS telaimina tave, o teisingumo buveine; šventumo kalne’.
24Ir pačioje Judoje ir visuose jos miestuose gyvens drauge artojai ir tie, kurie išeina su kaimenėmis.
25Nes aš pasotinau nuvargusią sielą ir kiekvieną liūdną sielą pripildžiau“.
26Tame aš pabudau ir žiūrėjau; ir mano miegas man buvo saldus.
27„Štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai aš apsėsiu Izraelio namus ir Judos namus žmonių sėkla ir gyvulių sėkla.
28Ir įvyks, kad, kaip aš budėjau prie jų, kad išraučiau, nuversčiau, sugriaučiau, sunaikinčiau ir kamuočiau, taip budėsiu prie jų, kad statyčiau ir sodinčiau, – sako VIEŠPATS.
29– Tomis dienomis jie nebesakys: ‘Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikų dantys atšipę’.
30Bet kiekvienas mirs už savo paties neteisybę; kiekvienas, kuris valgo rūgščias vynuoges, to dantys atšips.
31Štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai aš sudarysiu su Izraelio namais ir su Judos namais naują sandorą:
32ne tokią sandorą, kokią sudariau su jų tėvais tą dieną, kai juos paėmiau už rankos, kad juos išvesčiau iš Egipto šalies; jie sulaužė tą mano sandorą, nors aš buvau jiems vyras, – sako VIEŠPATS; –
33bet šita bus sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais: po tų dienų, – sako VIEŠPATS, – aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu jį į jų širdis; ir aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.
34Ir jie nei vienas nebemokys savo artimo ir nei vienas savo brolio, sakydami: ‘Pažink VIEŠPATĮ’; nes jie visi mane pažins, nuo jų mažiausiojo iki jų didžiausiojo, – sako VIEŠPATS, – nes aš atleisiu jų neteisybę ir jų nuodėmės nebeatsiminsiu.
35Taip sako VIEŠPATS, kuris duoda saulę, kad būtų šviesa dieną, o mėnulio ir žvaigždžių potvarkius, kad būtų šviesa naktį, kuris padalija jūrą, kai šniokščia jos bangos; kariuomenių VIEŠPATS yra jo vardas:
36jei šitie potvarkiai pasitrauks iš mano akivaizdos, – sako VIEŠPATS, – tai ir Izraelio sėkla paliaus būti tauta mano akivaizdoje per amžius.
37Taip sako VIEŠPATS: ‘Jei būtų galima išmatuoti dangų aukštai ir ištirti žemės pamatus žemai, tai ir aš atmesčiau visą Izraelio sėklą už viską, ką jie yra padarę, – sako VIEŠPATS.
38– Štai ateina dienos, – sako VIEŠPATS, – kai miestas bus pastatytas VIEŠPAČIUI nuo Hananelio bokšto iki Kampo vartų.
39Ir matavimo virvė eis toliau priešais į Garebo kalvą ir pasuks į Goją.
40Ir visas lavonų bei pelenų slėnis ir visi laukai iki Kidrono upelio, iki Žirgų vartų kampo rytų link, bus šventa VIEŠPAČIUI; tai nebebus raunama ir griaunama per amžius“.