1Taip sako VIEŠPATS: „Eik žemyn į Judos karaliaus namus ir ten kalbėk šitą žodį,
2ir sakyk: ‘Klausyk VIEŠPATIES žodžio, o Judos karaliau, sėdintis Dovydo soste, tu ir tavo tarnai, ir tavo tauta, įeinantys pro šituos vartus;
3taip sako VIEŠPATS: Vykdykite teismą ir teisumą, ir išvaduokite apiplėštąjį iš engėjo rankos; nedarykite skriaudos ir nedarykite prievartos nei svetimšaliui, nei našlaičiui, nei našlei ir nepraliekite nekalto kraujo šioje vietoje.
4Nes jei tikrai tai vykdysite, tai pro šitų namų vartus įeis karaliai, sėdintys Dovydo soste, važiuojantys vežimais ir jojantys ant žirgų, jie, jų tarnai ir jų tauta.
5Bet jei neklausysite šitų žodžių, aš prisiekiu savimi, – sako VIEŠPATS, – kad šitie namai taps tušti’“.
6Nes taip VIEŠPATS sako Judos karaliaus namams: „Tu man esi Gileadas, Libano viršūnė, tačiau tikrai aš tave padarysiu dykuma, negyvenamais miestais.
7Ir aš paruošiu naikintojų prieš tave, kiekvieną su savo ginklu; ir jie nukirs tavo rinktinius kedrus ir įmes juos į ugnį.
8Ir daugelis tautų praeis pro šitą miestą ir kiekvienas sakys savo artimui: ‘Kodėl VIEŠPATS taip padarė šitam dideliam miestui?‘
9Tada jie atsakys: ‘Kadangi jie paliko VIEŠPATIES, savo Dievo, sandorą, garbino kitus dievus ir jiems tarnavo’“.
10Neverkite dėl mirusiojo ir jo neapraudokite; bet graudžiai verkite dėl to, kuris nueina; nes jis nebesugrįš ir nebematys savo gimtojo krašto.
11Nes taip sako VIEŠPATS apie Judos karaliaus Jozijo sūnų Šalumą, karaliavusį vietoje savo tėvo Jozijo, kuris išėjo iš šitos vietos: „Jis čia nebesugrįš,
12bet mirs toje vietoje, kur jį išvedė nelaisvėn, ir šitos šalies nebematys.
13Vargas tam, kuris stato savo namus neteisumu ir savo kambarius neteisybe, kuris naudojasi savo artimo tarnavimu nemokamai ir jam neduoda už jo darbą;
14kuris sako: ‘Pasistatysiu plačius namus ir erdvius kambarius’, ir išsikerta langus; ir jie apkalti kedru ir nudažyti ryškiai raudonai.
15Ar tu karaliausi dėl to, kad tu apsisiaubei kedru? Argi tavo tėvas nevalgė ir negėrė ir nevykdė teismo ir teisingumo, ir tada jam sekėsi?
16Jis teisė vargšo ir nepasiturinčio bylą; tada jam gerai klojosi; argi ne tai reiškia pažinti mane? – sako VIEŠPATS.
17– Tačiau tavo akys ir tavo širdis tik tavo godumui, nekalto kraujo praliejimui, engimui bei prievartai, kad tai darytum.“
18Todėl taip sako VIEŠPATS apie Judos karaliaus Jozijo sūnų Jehojakimą: „Jo neapraudos, sakydami: ‘Ak, mano broli!’ Arba: ‘Ak, sese!’ Jo neapraudos, sakydami: ‘Ak, viešpatie! Ak, jo šlove!’
19Jis bus palaidotas asilo laidojimu, nuvilktas ir numestas už Jeruzalės vartų“.
20„Eik aukštyn į Libaną ir šauk; ir pakelk savo balsą Bašane, ir šauk nuo praėjimų; nes sunaikinti visi tavo meilužiai.
21Aš tau kalbėjau, kai tu klestėjai; bet tu sakei: ‘Neklausysiu’. Toks buvo tavo būdas nuo pat tavo jaunystės, jog tu nepaklusai mano balsui.
22Visus tavo ganytojus suės vėjas, ir tavo meilužiai eis nelaisvėn; tikrai tada tu būsi sugėdintas ir suglumintas dėl visos savo nedorybės.
23O Libano gyventojau, susisukęs lizdą kedruose, koks tu būsi maloningas, kai tave ištiks skausmai, kaip gimdančios moters skausmas!
24Kaip aš gyvas, – sako VIEŠPATS, – nors Judos karaliaus Jehojakimo sūnus Konijas būtų antspaudo žiedas ant mano dešinės rankos, tai ir nuo čia tave nuplėščiau;
25aš tave paduosiu į rankas tų, kurie siekia tavo gyvybės, ir į rankas tų, kurių veido tu bijai – į Babilono karaliaus Nebukadrecaro rankas ir į chaldėjų rankas.
26Ir aš išmesiu tave bei tavo motiną, kuri tave pagimdė, į kitą šalį, kur nebuvote gimę; ir ten jūs mirsite.
27Bet į šalį, į kurią jie trokšta sugrįžti, ten jie nesugrįš.
28Ar tas žmogus Konijas yra paniekintas, sukultas stabas? Ar jis yra indas, kuris niekam nepatinka? Kodėl jie išmesti, jis ir jo sėkla, ir įmesti į šalį, kurios jie nežino?
29O žeme, žeme, žeme, klausyk VIEŠPATIES žodžio.
30Taip sako VIEŠPATS: „Užrašykite šitą vyrą kaip bevaikį, kaip vyrą, kuriam nesiseks jo dienomis; nes nei vienam iš jo sėklos daugiau nebepavyks atsisėsti į Dovydo sostą ir valdyti Judoje“.