Jeremiah 17
1 Judos nuodėmė užrašyta geležiniu rašikliu, deimantiniu raižikliu; ji įrėžta į jų širdies plokštę ir ant jūsų aukurų ragų;
2 kol jų vaikai prisimena jų aukurus ir jų giraites prie žaliuojančių medžių ant aukštų kalvų.
3 O mano kalne laukuose, aš duosiu išplėšti tavo turtą ir visus tavo lobius, ir tavo aukštumas už nuodėmę, visose tavo ribose.
4 O tu pats neteksi savo paveldo, kurį tau daviau; ir tave priversiu tarnauti tavo priešams šalyje, kurios nepažįsti; nes jūs mano pyktyje uždegėte ugnį, kuri degs amžinai.
5 Taip sako VIEŠPATS: „ Tebūna prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo ranka, ir kurio širdis pasitraukia nuo VIEŠPATIES.
6 Nes jis bus kaip viržis dykumoje ir nematys, kai ateina gera; bet gyvens išdžiūvusiose vietose tyrlaukiuose, druskingoje ir negyvenamoje šalyje.
7 Palaimintas žmogus, kuris pasitiki VIEŠPAČIU, kurio viltis yra VIEŠPATS.
8 Nes jis bus kaip medis, pasodintas prie vandenų, kuris išplečia savo šaknis prie upės, ir nematys, kai ateis kaitra, bet jo lapai bus žali; ir nesirūpins sausros metais ir nesiliaus nešęs vaisių.
9 Širdis apgaulingesnė už viską ir be galo nedora; kas gali ją pažinti?
10 Aš, VIEŠPATS, tiriu širdį, mėginu inkstus, kad kiekvienam duočiau pagal jo kelius, pagal jo darbų vaisių.
11 Kaip kurapka sėdi ant kiaušinių, bet jų neišperi, taip ir tas, kuris neteisėtai įsigyja turtų, juos paliks jo dienoms įpusėjus ir savo pabaigoje bus kvailys.
12 Šlovingas aukštas sostas nuo pradžios yra mūsų šventovės vieta.
13 O VIEŠPATIE, Izraelio viltie, visi, kurie palieka tave, bus sugėdinti, ir tie, kurie traukiasi nuo tavęs, bus įrašyti į žemę, nes jie paliko VIEŠPATĮ, gyvųjų vandenų šaltinį.
14 Pagydyk mane, o VIEŠPATIE, ir aš būsiu pagydytas; išgelbėk mane, ir aš būsiu išgelbėtas; nes tu esi mano gyrius.
15 Štai jie man sako: „Kur yra VIEŠPATIES žodis? Tegul jis dabar ateina“.
16 O aš, aš nenuskubėjau nuo buvimo ganytoju, kad sekčiau paskui tave; ir netroškau nelaimės dienos; tu žinai; kas išėjo iš mano lūpų, buvo teisinga tavo akivaizdoje.
17 Nebūk man išgąsčiu; tu esi mano viltis nelaimės dieną.
18 Tebūna suglumę mano persekiotojai, bet aš tenebūsiu suglumęs; tebūna jie sunerimę, bet aš tenebūsiu sunerimęs; užleisk ant jų nelaimės dieną ir juos sunaikink dvigubu sunaikinimu.
19 Taip man sako VIEŠPATS: „Eik ir atsistok tautos vaikų vartuose, pro kuriuos įeina Judos karaliai ir pro kuriuos jie išeina, ir visuose Jeruzalės vartuose;
20 ir jiems tark: ‘Klausykite VIEŠPATIES žodžio, Judos karaliai, visa Juda ir visi Jeruzalės gyventojai, kurie įeinate pro šituos vartus;
21 taip sako VIEŠPATS: ‘Saugokitės ir neneškite naštos sabato dieną, ir neįneškite jos pro Jeruzalės vartus;
22 ir neišneškite naštos iš savo namų sabato dieną, ir nedirbkite jokio darbo, bet pašvęskite sabato dieną, kaip įsakiau jūsų tėvams.
23 Tačiau jie nepakluso ir nepalenkė savo ausies, bet sukietino savo sprandą, kad negirdėtų ir nepriimtų pamokymo.
24 Ir įvyks, jei uoliai manęs klausysite, – sako VIEŠPATS, – ir sabato dieną neįnešite jokios naštos pro šito miesto vartus, bet pašvęsite sabato dieną, nedirbdami per jį jokio darbo,
25 tai pro šito miesto vartus įeis karaliai ir kunigaikščiai, sėdintys Dovydo soste, važiuojantys vežimais ir jojantys ant žirgų, jie ir jų kunigaikščiai, Judos žmonės ir Jeruzalės gyventojai; ir šitas miestas pasiliks per amžius.
26 Ir jie ateis iš Judos miestų, iš Jeruzalės apylinkių, iš Benjamino šalies, iš lygumos, iš kalnų ir iš pietų, atnešdami deginamąsias aukas, aukas ir maisto aukas, smilkalus ir atnešdami gyriaus aukas į VIEŠPATIES namus.
27 Bet jei manęs neklausysite, kad pašvęstumėte sabato dieną ir kad neneštumėte naštos, įeidami pro Jeruzalės vartus sabato dieną, tada aš užkursiu jos vartuose ugnį, ir ji surys Jeruzalės rūmus ir neužges’“.