Jeremiah 18
1 Žodis, kuris atėjo iš VIEŠPATIES Jeremijui, sakydamas:
2 „Kelkis ir eik žemyn į puodžiaus namus, ir ten aš tau duosiu išgirsti mano žodžius“.
3 Tada aš nuėjau žemyn į puodžiaus namus, ir štai jis dirbo darbą prie žiedžiamojo rato.
4 Ir indas, kurį jis padarė iš molio, puodžiaus rankoje buvo sugadintas; taigi jis vėl padarė kitą indą, kaip puodžiui atrodė tinkama padaryti.
5 Tada man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
6 „O Izraelio namai, ar aš negaliu su jumis padaryti, kaip šitas puodžius? – sako VIEŠPATS. – Štai kaip molis yra puodžiaus rankoje, taip ir jūs esate mano rankoje, o Izraelio namai.
7 Ūmai aš kalbėsiu apie tautą ir apie karalystę, kad ją išrausiu, nuversiu ir sunaikinsiu;
8 jei ta tauta, prieš kurią aš paskelbiau, nusisuka nuo savo piktybių, tai aš persigalvosiu dėl pikto, kurį galvojau jiems padaryti.
9 Ir ūmai aš kalbėsiu apie tautą ir apie karalystę, kad ją statysiu ir sodinsiu;
10 jei ji darys pikta mano akyse, nepaklusdama mano balsui, tada aš persigalvosiu dėl gero, kuriuo sakiau, kad padarysiu jiems geradarystę.
11 Taigi dabar sakyk Judos žmonėms ir Jeruzalės gyventojams, sakydamas: ‘Taip sako VIEŠPATS: Štai aš rengiu prieš jus pikta ir sumanau prieš jus kėslą; sugrįžkite dabar kiekvienas nuo savo pikto kelio ir gerinkite savo kelius bei savo darbus’.
12 Bet jie tarė: ‘Nėra vilties; mes vaikščiosime paskui savo pačių užmačias ir kiekvienas vykdysime savo piktos širdies sumanymą’.
13 Todėl taip sako VIEŠPATS: ‘Paklauskite dabar tarp pagonių, kas yra girdėjęs tokių dalykų; Izraelio mergelė padarė labai baisų dalyką.
14 Ar kas palieka Libano sniegą, krentantį nuo lauko uolos? Ar paliekami šalti iš kitos vietos atitekantys vandenys?
15 Kadangi mano tauta pamiršo mane, jie degino smilkalus tuštybei, jie save suklupdė savo keliuose nukrypdami nuo senų takų, kad vaikščiotų takais, nesupiltu keliu;
16 kad padarytų savo šalį dyką ir amžinu švilpavimu; kiekvienas pro ją praeinantis bus apstulbintas ir kraipys savo galvą.
17 Kaip rytų vėju aš juos išsklaidysiu priešo akivaizdoje; jiems rodysiu nugarą, o ne veidą jų nelaimės dieną’.
18 Tada jie tarė: ‘Ateikite, sugalvokime kėslą prieš Jeremiją; nes kunigas nepraras įstatymo, nei išminčius patarimo, nei pranašas žodžio. Ateikite, sumuškime jį liežuviu ir nekreipkime dėmesio nei į vieną jo žodį’“.
19 O VIEŠPATIE, atkreipk į mane dėmesį ir išgirsk balsą tų, kurie vaidijasi su manimi.
20 Argi atmokama piktu už gera? Nes jie iškasė duobę mano sielai. Atsimink, kad aš stovėjau tavo akivaizdoje, idant kalbėčiau gera dėl jų ir kad nukreipčiau nuo jų tavo rūstybę.
21 Todėl atiduok jų vaikus badui ir praliek jų kraują kalavijo galia; tegul jų žmonos netenka vaikų ir tebūna našlės; ir jų vyrai tebūna užmušti; jų jaunuoliai tebūna nužudyti kalaviju mūšyje.
22 Tepasigirsta šauksmas iš jų namų, kai staiga užleisi ant jų pulką; nes jie iškasė duobę, kad mane pagautų, ir paslėpė spąstus mano kojoms.
23 Tačiau tu, VIEŠPATIE, žinai visą jų planą prieš mane, kad mane nužudytų; neatleisk jų neteisybės ir neišdildyk jų nuodėmės iš savo akių, bet tebūna jie parblokšti tavo akivaizdoje; taip su jais elkis savo pykčio metu.