1Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES, sakydamas:
2„Klausykitės šios sandoros žodžių ir kalbėkite Judos žmonėms ir Jeruzalės gyventojams,
3ir jiems tark: Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘ Tebūna prakeiktas žmogus, kuris nepaklūsta šitos sandoros žodžiams,
4kuriuos aš įsakiau jūsų tėvams tą dieną, kai juos išvedžiau iš Egipto šalies, iš geležies krosnies, tardamas: „Pakluskite mano balsui ir juos vykdykite pagal visa tai, ką jums įsakau; taip jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas“;
5kad aš ištesėčiau priesaiką, kurią prisiekiau jūsų tėvams, – duoti jiems šalį, plūstančią pienu ir medumi, kaip yra šią dieną’“. Tada aš atsakiau ir tariau: „Tebūna taip, o VIEŠPATIE“.
6Paskui VIEŠPATS man tarė: „Skelbk visus šituos žodžius Judos miestuose ir Jeruzalės gatvėse, sakydamas: ‘Klausykite šitos sandoros žodžių ir juos vykdykite.
7Nes aš uoliai tvirtinau jūsų tėvams tą dieną, kai juos išvedžiau aukštyn iš Egipto šalies, ir iki šios dienos, anksti keldamasis tvirtinau, sakydamas: „Pakluskite mano balsui“.
8Tačiau jie nepakluso nei nepalenkė savo ausies, bet kiekvienas vaikščiojo pagal savo piktos širdies sumanymą; todėl aš užleisiu ant jų visus šitos sandoros žodžius, kuriuos įsakiau jiems vykdyti, bet jie nevykdė jų ’“.
9Ir VIEŠPATS man tarė: „Radosi sąmokslas tarp Judos žmonių ir tarp Jeruzalės gyventojų.
10Jie sugrįžo į neteisybes savo protėvių, kurie atsisakė klausyti mano žodžių; ir jie nuėjo paskui kitus dievus, jiems tarnauti; Izraelio namai ir Judos namai sulaužė mano sandorą, kurią sudariau su jų tėvais“.
11Todėl taip sako VIEŠPATS: „Štai aš užleisiu ant jų nelaimę, iš kurios jie negalės ištrūkti; ir nors jie šauksis manęs, aš jų neišklausysiu.
12Tada Judos miestai ir Jeruzalės gyventojai nueis ir šauksis dievų, kuriems jie aukoja smilkalus; bet jie iš viso jų neišgelbės jų nelaimės metu.
13Nes tavo dievų yra pagal tavo miestų skaičių, o Juda; ir pagal Jeruzalės gatvių skaičių jūs pastatėte šitam gėdingam dalykui aukurų – aukurų Baalui smilkyti.
14Todėl tu nesimelsk už šitą tautą nei nekelk už juos šauksmo ar maldos; nes aš jų neklausysiu tuo metu, kai jie manęs šauksis dėl savo bėdos.
15Kas mano mylimajai darbo mano namuose, atsižvelgiant į tai, kad ji vykdė nešvankybes su daugeliu, ir šventa mėsa dingo nuo tavęs? Kai tu darai pikta, tu džiaugiesi.
16VIEŠPATS pavadino tave žaliuojančiu, gražiu, gražių vaisių alyvmedžiu; didžiulio sujudimo triukšmu jis uždegė jį ugnimi, ir jo šakos sulaužytos.
17Nes kariuomenių VIEŠPATS, kuris pasodino tave, paskelbė prieš tave pikta dėl Izraelio namų ir Judos namų pikto, kurį jie darė prieš save, kurstydami mano pyktį smilkalų aukojimu Baalui.
18Ir VIEŠPATS man davė tai žinoti, ir aš tai žinau; tada tu man parodei jų darbus.
19Bet aš buvau kaip avinėlis ar jautis, vedamas pjauti; ir aš nežinojau, kad jie sugalvojo prieš mane planus, sakydami: „Sunaikinkime medį su jo vaisiais ir iškirskime jį iš gyvųjų šalies, kad nebeatsimintų jo vardo“.
20Bet, kariuomenių VIEŠPATIE, kuris teisi teisingai, kuris išmėgini inkstus ir širdį, leisk man pamatyti tavo kerštą jiems; nes tau atskleidžiau savo bylą.
21Todėl taip sako VIEŠPATS apie Anatoto žmones, ieškančius tavo gyvybės ir sakančius: „Nepranašauk VIEŠPATIES vardu, kad nemirtum nuo mūsų rankos“;
22todėl taip sako kariuomenių VIEŠPATS: „Štai aš juos nubausiu; jaunuoliai mirs nuo kalavijo; jų sūnūs ir jų dukterys mirs nuo bado;
23ir iš jų niekas neišliks; nes aš užleisiu nelaimę ant Anatoto žmonių, būtent jų aplankymo metus“.