1O kad tu praplėštum dangus, kad nužengtum, kad nuo tavo akivaizdos sutirptų kalnai,
2kaip kad dega lydanti ugnis, vandenį užvirina ugnis, kad padarytų tavo vardą žinomą tavo priešininkams, kad nuo tavo akivaizdos drebėtų tautos!
3Kai tu darei baisius dalykus, kurių nelaukėme, tu nužengei, ir kalnai sutirpo nuo tavo akivaizdos.
4Nes nuo pasaulio pradžios niekas negirdėjo nei ausimi nepatyrė, nei akis neregėjo be tavęs, o Dieve, to, ką jis paruošė tam, kuris jo laukia.
5Tu pasitinki tą, kuris džiaugiasi ir vykdo teisumą, tuos, kurie atsimena tave tavo keliuose; štai tu užsirūstinęs; nes mes nusidėjome, ir tai yra nuolatos, ir mes būsime išgelbėti.
6Bet mes visi esame kaip nešvarumas, ir visas mūsų teisumas yra kaip purvini skudurai; mes visi vystame kaip lapai; ir mūsų neteisybės mus nunešė kaip vėjas.
7Ir nėra kas šauktųsi tavo vardo, kas save paskatintų įsikibti į tave; nes tu paslėpei savo veidą nuo mūsų ir mus naikinai dėl mūsų neteisybių.
8Bet dabar, o VIEŠPATIE, tu esi mūsų tėvas; mes esame molis, o tu mūsų puodžius; mes visi – tavo rankos darbas.
9Nerūstauk labai smarkiai, o VIEŠPATIE, ir neatsimink neteisybės amžinai; štai pažvelk, mes meldžiame tave, mes visi esame tavo tauta.
10Tavo šventieji miestai yra dykuma, Sionas yra dykuma, Jeruzalė negyvenama.
11Mūsų šventieji ir mūsų šlovingieji namai, kur mūsų tėvai tave gyrė, yra sudeginti ugnimi; ir visi mūsų geistini dalykai nuniokoti.
12Ar dėl tų dalykų tu susilaikysi, o VIEŠPATIE? Ar tu tylėsi ir labai stipriai mus varginsi?