1Kas yra tas, kuris ateina iš Edomo, nudažytais drabužiais iš Bocros? Ar tas, kuris yra šlovingas savo drabužiais, keliaujantis savo jėgos didybėje? „Aš, kuris kalbu teisumu, galingas gelbėti“.
2Kodėl raudonas tavo apdaras ir tavo rūbai kaip minančiojo vyno spaudykloje?
3„Aš vienas myniau spaustuvą; ir nei vieno iš tautų nebuvo su manimi; nes aš jas mindysiu savo pyktyje ir jas trypsiu savo įtūžyje; ir jų kraujas aptaškys mano drabužius, ir aš susitepsiu visą savo apdarą.
4Nes keršto diena yra mano širdyje, ir mano atpirktųjų metai atėjo.
5Ir aš pažiūrėjau, ir nebuvo kas padėtų; ir aš stebėjausi, kad nebuvo, kas paremtų; todėl mano paties ranka man atnešė išgelbėjimą; ir mano įtūžis mane parėmė.
6Aš savo pyktyje mindžiosiu tautas ir jas nugirdysiu savo įtūžyje, ir parblokšiu žemėn jų stiprybę“.
7Aš minėsiu VIEŠPATIES mielaširdystes ir VIEŠPATIES gyrių pagal visa tai, ką VIEŠPATS yra mums suteikęs, ir didelį gerumą Izraelio namams, kurį jis yra jiems suteikęs pagal savo gailestingumus ir pagal savo mielaširdysčių gausumą.
8Nes jis tarė: „Tikrai jie yra mano tauta, vaikai, kurie nemeluos“; taigi jis buvo jų Gelbėtojas.
9Jis buvo varginamas visuose jų varguose, ir jo akivaizdos angelas juos gelbėjo; savo meile ir savo gailesčiu jis juos atpirko; ir jis juos pakėlė ir nešė per visas senovės dienas.
10Bet jie maištavo ir vargino jo šventą Dvasią; todėl jis pavirto jų priešu ir kovojo prieš juos.
11Tada jis atsiminė senovės dienas, Mozę ir jo tautą, sakydamas: „Kur yra tas, kuris juos išvedė aukštyn iš jūros su jo kaimenės ganytoju? Kur yra tas, kuris į jį įdėjo savo šventą Dvasią?
12Kuris vedė juos per Mozės dešinę ranką, savo šlovinga ranka, padalindamas vandenį jų priešakyje, kad padarytų sau amžiną vardą?
13Kuris vedė juos per gelmę kaip žirgą dykumoje, kad jie nesukluptų?
14Kaip gyvulys nusileidžia į slėnį ir VIEŠPATIES Dvasia duoda jam pailsėti; taip tu vedei savo tautą, kad padarytum sau šlovingą vardą.
15Pažvelk iš dangaus ir pažiūrėk iš savo šventumo ir savo šlovės buveinės; kur yra tavo uolumas ir tavo stiprybė, tavo vidurių ir tavo gailestingumų gilumas man? Ar jie sulaikyti?
16Neabejotinai tu esi mūsų tėvas, nors Abraomas nežino apie mus ir Izraelis nepripažįsta mūsų, tu, VIEŠPATIE, esi mūsų tėvas, mūsų atpirkėjas; tavo vardas yra nuo amžinybės.
17O VIEŠPATIE, kodėl tu davei mums nuklysti nuo tavo kelių ir sukietinai mūsų širdį, kad tavęs nebijotume? Sugrįžk dėl savo tarnų, savo paveldo genčių.
18Tavo šventumo tauta tik trumpam ją buvo pasisavinusi; mūsų priešai mindžiojo tavo šventovę.
19Mes esame tavo; tu niekada jų nevaldei; jie nebuvo vadinami tavo vardu“.