1Tais metais, kai mirė karalius Uzijas, mačiau Viešpatį, sėdintį aukštame ir pakeltame soste, ir jo šleifas pripildė šventyklą.
2Viršum jo stovėjo serafai; kiekvienas turėjo po šešis sparnus: dviem dengė savo veidą, dviem dengė savo kojas ir dviem skrido.
3Ir vienas kitam šaukė, tardami: „Šventas, šventas, šventas kariuomenių VIEŠPATS; visa žemė pilna jo šlovės“.
4Ir nuo šaukiančiųjų balso svyravo durų staktos, ir namai prisipildė dūmų.
5Tada aš tariau: „Vargas man! Nes aš esu žuvęs; kadangi aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu nešvarių lūpų tautos tarpe; nes mano akys matė Karalių, kariuomenių VIEŠPATĮ“.
6Tada pas mane atskrido vienas iš serafų, turėdamas savo rankoje degančią anglį, kurią jis replėmis buvo paėmęs nuo aukuro;
7ir jis uždėjo ją ant mano burnos ir tarė: „Štai ji palietė tavo lūpas; ir tavo neteisybė pašalinta, ir tavo nuodėmė apvalyta“.
8Taip pat aš girdėjau Viešpaties balsą, sakantį: „Ką aš siųsiu, kas eis už mus?“ Tada aš pasakiau: „Štai aš; siųsk mane“.
9Ir jis tarė: „Eik ir sakyk šitai tautai: ‘Jūs tikrai girdite, bet nesuprantate; ir jūs tikrai matote, bet nepastebite’.
10Nutukink šitos tautos širdį, jų ausis apsunkink ir jų akis užmerk; kad jie nematytų akimis, negirdėtų ausimis, nesuprastų savo širdimis ir neatsiverstų, ir nebūtų pagydyti“.
11Tada aš tariau: „Kiek ilgai, Viešpatie?“ Ir jis atsakė: „Kol miestai bus ištuštėję, be gyventojų, ir namai be žmonių, ir šalis bus visiškai tuščia,
12ir VIEŠPATS bus perkėlęs žmones toli, ir bus didelis ištuštėjimas šalies viduje.
13Tačiau joje bus dešimtadalis, ir jis sugrįš, ir bus ėdamas; kaip uosis ir kaip ąžuolas, kurių kamienas tebėra juose jiems numetus lapus; taip šventa sėkla bus jos kamienas“.