Isaiah 38
1 Tomis dienomis Chezekijas mirtinai susirgo. Ir pas jį atėjo pranašas Izaijas, Amoco sūnus, ir jam tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Sutvarkyk savo namus, nes tu mirsi ir negyvensi’“.
2 Tada Chezekijas nugręžė savo veidą į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI,
3 tardamas: „O VIEŠPATIE, meldžiu tave, atsimink, kaip aš vaikščiojau tavo akivaizdoje tiesoje ir tobula širdimi ir dariau tai, kas yra gera tavo akyse“. Ir Chezekijas graudžiai verkė.
4 Tada atėjo VIEŠPATIES žodis Izaijui, sakydamas:
5 „Eik ir tark Chezekijui: Taip sako VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas: ‘Aš girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras; štai aš pridėsiu prie tavo dienų penkiolika metų.
6 Ir išvaduosiu tave bei šitą miestą iš Asirijos karaliaus rankos; ir aš apginsiu šitą miestą.
7 Ir tau bus šis ženklas nuo VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys tai, ką jis kalbėjo:
8 Štai aš atvesiu atgal laipsnių šešėlį, kuris yra nusileidęs Ahazo saulės laikrodžiu, dešimt laipsnių atgal’“. Taip saulė sugrįžo dešimt laipsnių pagal tuos laipsnius, kuriais buvo nusileidusi.
9 Judos karaliaus Chezekijo raštas, kai jis susirgo ir pasveiko iš savo ligos:
10 „Aš sakiau, kai buvo iškertamos mano dienos: Aš eisiu prie kapo vartų; man atėmė mano likusius metus.
11 Aš tariau: ‘Aš nematysiu VIEŠPATIES, būtent VIEŠPATIES gyvųjų šalyje; aš nebematysiu žmogaus su pasaulio gyventojais.
12 Mano metai nuėjo ir pašalinti nuo manęs kaip piemens palapinė; aš iškirtau kaip audėjas savo gyvenimą; jis iškirs mane prismeigiančia liga; nuo dienos iki nakties tu darysi man galą.
13 Aš maniau iki ryto, kad kaip liūtas, taip jis sulaužys visus mano kaulus; nuo dienos iki nakties tu darysi man galą.
14 Kaip gervė ar kregždė, taip aš čirškiau; aš verkiau kaip karvelis; nusilpo mano akys bežiūrėdamos aukštyn; o VIEŠPATIE, esu engiamas; laiduok už mane.
15 Ką aš sakysiu? Jis man pasakė ir pats tai padarė; aš tyliai eisiu per visus savo metus savo sielos kartybėje.
16 O Viešpatie, tais dalykais žmogus yra gyvas, ir visuose tuose dalykuose yra mano dvasios gyvybė; taip tu išgydysi mane ir leisi man gyventi.
17 Štai vietoj ramybės aš turėjau didelę kartybę; bet tu iš meilės mano sielai išvadavai ją nuo gedimo duobės; nes tu visas mano nuodėmes numetei sau už nugaros.
18 Nes kapas tavęs negiria, mirtis tavęs negarbina; tie, kurie eina žemyn į duobę, nesivilia tavo tiesa.
19 Gyvieji, gyvieji, jie tave girs, kaip aš šią dieną; tėvas duos vaikams pažinti tavo tiesą.
20 VIEŠPATS buvo pasiruošęs mane išgelbėti; todėl giedosime mano giesmes styginiams instrumentams per visas mūsų gyvenimo dienas VIEŠPATIES namuose’“.
21 Nes Izaijas tarė: „Tepaima figų gniužulą ir teuždeda jį skauduliui apklijuoti, ir jis pasveiks“.
22 Ir Chezekijas tarė: „Koks yra ženklas, kad aš eisiu aukštyn į VIEŠPATIES namus?“