1Tomis dienomis Chezekijas mirtinai susirgo. Ir pas jį atėjo pranašas Izaijas, Amoco sūnus, ir jam tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Sutvarkyk savo namus, nes tu mirsi ir negyvensi’“.
2Tada Chezekijas nugręžė savo veidą į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI,
3tardamas: „O VIEŠPATIE, meldžiu tave, atsimink, kaip aš vaikščiojau tavo akivaizdoje tiesoje ir tobula širdimi ir dariau tai, kas yra gera tavo akyse“. Ir Chezekijas graudžiai verkė.
4Tada atėjo VIEŠPATIES žodis Izaijui, sakydamas:
5„Eik ir tark Chezekijui: Taip sako VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas: ‘Aš girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras; štai aš pridėsiu prie tavo dienų penkiolika metų.
6Ir išvaduosiu tave bei šitą miestą iš Asirijos karaliaus rankos; ir aš apginsiu šitą miestą.
7Ir tau bus šis ženklas nuo VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys tai, ką jis kalbėjo:
8Štai aš atvesiu atgal laipsnių šešėlį, kuris yra nusileidęs Ahazo saulės laikrodžiu, dešimt laipsnių atgal’“. Taip saulė sugrįžo dešimt laipsnių pagal tuos laipsnius, kuriais buvo nusileidusi.
9Judos karaliaus Chezekijo raštas, kai jis susirgo ir pasveiko iš savo ligos:
10„Aš sakiau, kai buvo iškertamos mano dienos: Aš eisiu prie kapo vartų; man atėmė mano likusius metus.
11Aš tariau: ‘Aš nematysiu VIEŠPATIES, būtent VIEŠPATIES gyvųjų šalyje; aš nebematysiu žmogaus su pasaulio gyventojais.
12Mano metai nuėjo ir pašalinti nuo manęs kaip piemens palapinė; aš iškirtau kaip audėjas savo gyvenimą; jis iškirs mane prismeigiančia liga; nuo dienos iki nakties tu darysi man galą.
13Aš maniau iki ryto, kad kaip liūtas, taip jis sulaužys visus mano kaulus; nuo dienos iki nakties tu darysi man galą.
14Kaip gervė ar kregždė, taip aš čirškiau; aš verkiau kaip karvelis; nusilpo mano akys bežiūrėdamos aukštyn; o VIEŠPATIE, esu engiamas; laiduok už mane.
15Ką aš sakysiu? Jis man pasakė ir pats tai padarė; aš tyliai eisiu per visus savo metus savo sielos kartybėje.
16O Viešpatie, tais dalykais žmogus yra gyvas, ir visuose tuose dalykuose yra mano dvasios gyvybė; taip tu išgydysi mane ir leisi man gyventi.
17Štai vietoj ramybės aš turėjau didelę kartybę; bet tu iš meilės mano sielai išvadavai ją nuo gedimo duobės; nes tu visas mano nuodėmes numetei sau už nugaros.
18Nes kapas tavęs negiria, mirtis tavęs negarbina; tie, kurie eina žemyn į duobę, nesivilia tavo tiesa.
19Gyvieji, gyvieji, jie tave girs, kaip aš šią dieną; tėvas duos vaikams pažinti tavo tiesą.
20VIEŠPATS buvo pasiruošęs mane išgelbėti; todėl giedosime mano giesmes styginiams instrumentams per visas mūsų gyvenimo dienas VIEŠPATIES namuose’“.
21Nes Izaijas tarė: „Tepaima figų gniužulą ir teuždeda jį skauduliui apklijuoti, ir jis pasveiks“.
22Ir Chezekijas tarė: „Koks yra ženklas, kad aš eisiu aukštyn į VIEŠPATIES namus?“