1Ir įvyko, kai karalius Chezekijas tai išgirdo, jis perplėšė savo drabužius, apsigaubė ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES namus.
2Ir jis siuntė namų viršininką Eljakimą, raštininką Šebną ir kunigų vyresniuosius, apsigaubusius ašutinėmis, pas pranašą Izaiją, Amoco sūnų.
3Ir jie jam tarė: „Taip sako Chezekijas: ‘Šita diena yra bėdos, barimo ir piktžodžiavimo diena; nes vaikai yra atėję, kad gimtų, bet nėra jėgų gimdyti.
4Galbūt VIEŠPATS, tavo Dievas, išgirs žodžius Rabšakės, kurį Asirijos karalius, jo valdovas, siuntė priekaištauti gyvajam Dievui, ir papeiks žodžius, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, girdėjo; todėl iškelk savo maldą už likutį, kuris yra išlikęs’“.
5Taigi karaliaus Chezekijo tarnai atėjo pas Izaiją.
6Ir Izaijas jiems tarė: „Taip sakykite savo valdovui: Taip sako VIEŠPATS: ‘Nebijok žodžių, kuriuos girdėjai, kuriais man piktžodžiavo Asirijos karaliaus tarnai.
7Štai aš siųsiu ant jo pūtimą, ir jis išgirs gandą, ir sugrįš į savo šalį; ir padarysiu, kad jis kris nuo kalavijo savo šalyje’“.
8Taigi Rabšakė sugrįžo ir rado Asirijos karalių kariaujantį prieš Libną, nes jis girdėjo, kad šis pasitraukė nuo Lachišo.
9Ir jis išgirdo kalbant apie Etiopijos karalių Tirhaką: „Jis išėjo kariauti su tavimi“. Ir tai išgirdęs jis siuntė pasiuntinius pas Chezekiją, tardamas:
10„Taip kalbėkite Judos karaliui Chezekijui, sakydami: ‘Teneapgauna tavęs tavo Dievas, kuriuo tu pasitiki, sakydamas: „Jeruzalė nebus atiduota į Asirijos karaliaus ranką“.
11Štai tu girdėjai, ką Asirijos karaliai yra padarę visoms šalims, jas visiškai sunaikindami; argi tu būsi išvaduotas?
12Argi jas išgelbėjo dievai tautų, kurias sunaikino mano tėvai – Gozaną, Haraną, Recefą ir Edeno vaikus, buvusius Telasare?
13Kur yra Hamato karalius, Arpado karalius, Sefarvaimo miesto karalius, Henos ir Ivos?’“
14Ir Chezekijas gavo laišką iš pasiuntinių rankos ir jį perskaitė; ir Chezekijas nuėjo aukštyn į VIEŠPATIES namus ir išskleidė jį prieš VIEŠPATĮ.
15Ir Chezekijas meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas:
16„O kariuomenių VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, gyvenantis tarp cherubų, tu vienas esi visų žemės karalysčių Dievas; tu padarei dangų ir žemę.
17Palenk, o VIEŠPATIE, savo ausį ir klausyk; atmerk, o VIEŠPATIE, savo akis ir matyk; ir išgirsk visus žodžius Sancheribo, kuris siuntė priekaištauti gyvajam Dievui.
18Iš tiesų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai suniokojo visas tautas ir jų šalis
19ir sumetė jų dievus į ugnį; nes jie nebuvo dievai, o tik žmogaus rankų darbas, medis ir akmuo; todėl jie juos sunaikino.
20Taigi dabar, o VIEŠPATIE, mūsų Dieve, išgelbėk mus iš jo rankos, kad vi?sos žemės karalystės žinotų, jog tu vienas esi VIEŠPATS“.
21Tada Amoco sūnus Izaijas pasiuntė Chezekijui, sakydamas: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Kadangi tu man meldeisi prieš Asirijos karalių Sancheribą:
22šitas yra žodis, kurį VIEŠPATS kalbėjo apie jį: ‘Mergelė, Siono duktė, paniekino tave ir pasityčiojo iš tavęs; Jeruzalės dukra krato galvą prieš tave.
23Kam tu priekaištavai ir piktžodžiavai? Prieš ką tu išaukštinai savo balsą ir aukštai kėlei savo akis? Būtent prieš Izraelio Šventąjį.
24Per savo tarnus tu priekaištavai Viešpačiui ir sakei: „Su savo vežimų daugybe aš atvykau aukštyn į kalnų aukštumą, į Libano šonus; ir aš nukirsiu jo aukštuosius kedrus bei jo rinktines egles; ir aš įeisiu į jo ribų aukštumą, į jo Karmelio mišką.
25Aš iškasiau ir gėriau vandenį; ir savo kojų padais išdžiovinau visas apgultų vietų upes“.
26Argi negirdėjai nuo seno, kaip aš tai padariau, ir nuo senovės laikų, kad aš tai formavau? Dabar tai įvykdžiau, kad tu nusiaubtum sutvirtintus miestus, paversdamas griuvėsių krūvomis.
27Todėl jų gyventojai buvo bejėgiai, jie sunerimo ir suglumo; jie buvo kaip lauko žolė ir kaip žalumynai, kaip žolė ant namų stogų ir kaip javai išdžiovinti pirmiau nei užaugę.
28Bet aš žinau, kaip tu gyveni, tavo išėjimą ir tavo įėjimą, ir tavo šėlsmą prieš mane.
29Kadangi tavo šėlsmas prieš mane ir tavo triukšmas pakilo man į ausis, aš įdėsiu savo kablį tau į nosį bei savo apynasrį tau į lūpas ir tave sugrąžinsiu atgal tuo keliu, kuriuo atėjai’.
30Ir šitas bus tau ženklas: šiais metais valgysi, kas savaime užaugs; antraisiais metais – kas iš to išdygs; o trečiaisiais metais sėkite ir pjaukite, sodinkite vynuogynus ir valgykite jų vaisių.
31O Judos namų pabėgėlių likutis vėl leis šaknis į apačią ir neš vaisių į viršų;
32nes iš Jeruzalės išeis likutis ir pabėgėliai iš Siono kalno; tai padarys kariuomenių VIEŠPATIES uolumas.
33Todėl taip sako VIEŠPATS apie Asirijos karalių: ‘Jis neateis į šitą miestą ir nepaleis ten strėlės, ir neateis prieš jį su skydais, ir nesupils prieš jį pylimo.
34Jis sugrįš tuo keliu, kuriuo atėjo, ir į šitą miestą neateis, – sako VIEŠPATS.
35Nes aš apginsiu šitą miestą, kad jį išgelbėčiau dėl savęs ir dėl mano tarno Dovydo’“.
36Tada VIEŠPATIES angelas išėjo ir išmušė asirų stovykloje šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius; ir kai jie atsikėlė anksti rytą, štai jie visi buvo negyvi lavonai.
37Taigi Asirijos karalius Sancheribas pasitraukė ir nuėjo, ir sugrįžo bei gyveno Ninevėje.
38Ir kai jis garbino savo dievo Nisrocho namuose, įvyko, kad jo sūnūs Adramelechas ir Šareceras jį nužudė kalaviju; ir jie pabėgo į Armėnijos šalį; o jo sūnus Esar-Hadonas karaliavo jo vietoje.