1Vargas išdidumo vainikui, Efraimo girtuokliams, kurio šlovingas grožis yra vystančios gėlės, esančios ant riebių slėnių galvos tų, kurie yra vyno įveikti!
2Štai Viešpats turi stiprųjį ir galingąjį, kuris kaip audringa kruša ir kaip naikinanti audra, kaip užliejantis galingų vandenų potvynis ranka nublokš ant žemės.
3Išdidumo vainikas, Efraimo girtuokliai, bus mindomi po kojomis;
4ir šlovingas grožis, esantis ant riebaus slėnio galvos, bus vystanti gėlė ir kaip skubotas vaisius prieš vasarą, kurį pamatęs suvalgo į jį bežiūrintysis, kol šis dar yra jo rankoje.
5Tą dieną kariuomenių VIEŠPATS bus šlovės vainikas, grožio diadema savo tautos likučiui
6ir teismo dvasia tam, kuris sėdasi teisti, ir stiprybė tiems, kurie nukreipia mūšį vartų link.
7Bet taipogi jie suklydo nuo vyno, ir nuo stipraus gėrimo yra nuklydę iš kelio; kunigas ir pranašas klysta nuo stipraus gėrimo, jie yra vyno praryti, jie yra nuklydę iš kelio nuo stipraus gėrimo; jie klysta regėjime, jie suklumpa teisme.
8Nes visi stalai pilni vėmalų ir nešvarumų, jog nėra švarios vietos.
9Ką jis pamokys pažinimo? Kam jis duos suprasti mokslą? Nujunkytiems nuo pieno, atitrauktiems nuo krūtų.
10Nes prisakymas turi būti po prisakymo, prisakymas po prisakymo; eilutė po eilutės, eilutė po eilutės; čia truputį, ten truputį;
11nes mikčiojančiomis lūpomis ir kita kalba jis kalbės šitai tautai.
12Kuriai jis pasakė: „Tai poilsis, kuriuo galite duoti pailsėti pavargusiems; ir tai atgaiva“; tačiau jie nenorėjo klausyti.
13Bet VIEŠPATIES žodis jiems buvo prisakymas po prisakymo, prisakymas po prisakymo; eilutė po eilutės, eilutė po eilutės; čia truputį, ten truputį; kad jie eitų ir pargriūtų atbuli, ir susikultų, ir įsipainiotų, ir būtų sugauti.
14Todėl klausykite VIEŠPATIES žodžio, jūs, išjuokėjai, kurie valdote šitą tautą, esančią Jeruzalėje.
15Kadangi jūs sakėte: „Mes sudarėme sandorą su mirtimi, ir su pragaru sudarėme sutartį; kai sunaikinantis bizūnas praeis, jis neateis ant mūsų; nes melą padarėme savo prieglobsčiu ir pasislėpėme po melagyste“;
16todėl taip sako Viešpats DIEVAS: „Štai aš dedu Sione pamatui akmenį, išbandytą akmenį, brangų kertinį akmenį, tikrą pamatą: kas tiki, nesiskubins.
17Taip pat aš teismą paskirsiu pagal virvę, o teisumą – pagal svambalą; ir kruša nušluos melo prieglobstį, ir vandenys užlies slaptavietę.
18Ir bus panaikinta jūsų sandora su mirtimi, ir jūsų sutartis su pragaru neišsilaikys; kai sunaikinantis bizūnas praeis, jūs būsite jo sutrypti.
19Nuo to laiko, kai jis išeis, jis jus pagaus; nes jis praeidinės rytas po ryto, dieną bei naktį; ir bus nerimas vien sužinojus žinią“.
20Nes lova per trumpa, kad žmogus galėtų joje išsitiesti; ir apdangalas per siauras, kad galėtų į jį įsivynioti.
21Nes VIEŠPATS pakils kaip Peracimo kalne, jis užsirūstins kaip Gibeono slėnyje, kad jis darytų savo darbą, sau svetimą darbą; ir įvykdytų savo veiksmą, sau neįprastą veiksmą.
22Taigi dabar nebūkite pašaipūnai, kad nesustiprėtų jūsų pančiai; nes aš girdėjau iš Viešpaties, kariuomenių DIEVO, sunaikinimą, nulemtą visai žemei.
23Pakreipkite ausį ir išgirskite mano balsą; klausykite ir išgirskite mano kalbą.
24Argi artojas visą dieną aria, kad sėtų? Ar jis praaria ir sutrupina savo dirvos grumstus?
25Argi sulyginęs jos paviršių jis neišbarsto vikių, nebarsto kmynų, neberia rinktinių kviečių, miežių ir rugių, paskirtų į jų vietą?
26Nes jo Dievas jį pamoko apdairumo ir jį moko.
27Nes vikiai nekuliami kuliamaisiais įrankiais, ir vežimo tekinių nesukioja ant kmynų; bet vikius iškulia lazda, o kmynus – pagaliu.
28Duonos javus sutrina; nes niekas jų visą laiką nekulia ir nedaužo savo vežimo ratu, ir jų netrina raiteliais.
29Tai irgi išeina nuo kariuomenių VIEŠPATIES, kuris yra nuostabus patarimais ir puikus darbais.