1„Kai norėjau pagydyti Izraelį, tada pasirodė Efraimo neteisybė ir Samarijos piktybė; nes jie apgaulingai elgiasi; vagis įeina į vidų, o plėšikų pulkas apiplėšia lauke.
2Ir jie neapgalvoja savo širdyse, kad aš atsimenu visą jų piktybę; dabar juos apsupo jų pačių darbai; jie yra mano akivaizdoje.
3Savo piktybe jie linksmina karalių ir savo melais – kunigaikščius.
4Jie visi svetimautojai, kaip pakūrenta krosnis kepėjo, kuris liaujasi kėlęsis po tešlos užminkymo, kol ji bus įrūgusi.
5Mūsų karaliaus dieną kunigaikščiai susargdino jį buteliais vyno; jis ištiesė savo ranką su išjuokėjais.
6Nes kol tykojo, jie paruošė savo širdis kaip krosnį; jų kepėjas miega visą naktį; rytą ji dega kaip liepsnojanti ugnis.
7Jie visi įkaitę kaip krosnis, prarijo savo teisėjus; visi jų karaliai kritę; nei vienas tarp jų nesišaukia manęs.
8Efraimas – jis įsimaišęs tarp tautų; Efraimas – neapverstas paplotis.
9Svetimšaliai rijo jo stiprybę, o jis to nežino; taip, ant jo žili plaukai čia ir ten, tačiau jis nežino.
10Izraelio išdidumas liudija jam į akis; bet jie negrįžta pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir neieško jo dėl viso to.
11Efraimas taipogi kaip kvailas karvelis, be širdies: jie šaukiasi Egipto, jie eina į Asiriją.
12Kai jie eis, aš ištiesiu ant jų savo tinklą; kaip dangaus skrajūnus juos nutrauksiu žemyn; nubausiu juos, kaip girdėjo jų susirinkimas.
13Vargas jiems! Nes jie pabėgo nuo manęs; sunaikinimas jiems! Nes jie nusižengė prieš mane; nors aš juos atpirkau, tačiau jie kalbėjo melus apie mane.
14Ir jie nesišaukė manęs savo širdimi, kai kaukė savo guoliuose; jie susirinko dėl javų ir vyno ir maištavo prieš mane.
15Nors aš surišau ir sustiprinau jų rankas, tačiau jie sumano piktadarystę prieš mane.
16Jie grįžta, bet ne pas Aukščiausiąjį; jie yra kaip apgaulingas lankas; jų kunigaikščiai kris nuo kalavijo dėl jų liežuvio įniršio; tai bus jų išjuokimas Egipto šalyje“.