1Dievas, kuris daug kartų ir įvairiais būdais praeityje kalbėjo tėvams per pranašus,
2šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per savo Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju, per kurį taipogi padarė pasaulius;
3kuris, būdamas jo šlovės spindesys bei tikslus jo asmens atvaizdas ir viską laikantis savo jėgos žodžiu, savimi nuvalęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didenybės dešinėje aukštybėse;
4tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldu gavo vardą.
5Nes kuriam iš angelų jis kada nors pasakė: „Tu esi mano Sūnus, šią dieną aš tave pagimdžiau“? Ir vėl: „Aš būsiu jam Tėvas, o jis man bus Sūnus“?
6Ir vėl, kai įveda pirmagimį į pasaulį, jis sako: „Ir tegarbina jį visi Dievo angelai“.
7O apie angelus jis sako: „Jis padaro savo angelus dvasiomis ir savo tarnus – ugnies liepsna“.
8Bet Sūnui sako: „Tavo sostas, o Dieve, yra per amžių amžius: teisumo skeptras – tavo karalystės skeptras.
9Tu pamilai teisumą ir nekentei neteisybės; todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave džiaugsmo aliejumi daugiau nei tavo bendrus“.
10Ir: „Tu, Viešpatie, pradžioje padėjai žemės pamatą; ir dangūs yra tavo rankų darbai;
11jie pražus, bet tu pasiliksi; ir jie visi pasens kaip drabužis;
12ir kaip apsiaustą juos suvyniosi, ir jie bus pakeisti; bet tu esi tas pats, ir tavo metai nesibaigs“.
13Bet kuriam iš angelų jis kada nors pasakė: „Sėskis mano dešinėje, kol padarysiu tavo priešus tavo pakoju“?
14Argi jie visi nėra patarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie bus išgelbėjimo paveldėtojai?