Bible

1 Dievas, kuris daug kartų ir įvairiais būdais praeityje kalbėjo tėvams per pranašus, 2 šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per savo Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju, per kurį taipogi padarė pasaulius; 3 kuris, būdamas jo šlovės spindesys bei tikslus jo asmens atvaizdas ir viską laikantis savo jėgos žodžiu, savimi nuvalęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didenybės dešinėje aukštybėse; 4 tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldu gavo vardą. 5 Nes kuriam iš angelų jis kada nors pasakė: „Tu esi mano Sūnus, šią dieną aš tave pagimdžiau“? Ir vėl: „Aš būsiu jam Tėvas, o jis man bus Sūnus“? 6 Ir vėl, kai įveda pirmagimį į pasaulį, jis sako: „Ir tegarbina jį visi Dievo angelai“. 7 O apie angelus jis sako: „Jis padaro savo angelus dvasiomis ir savo tarnus – ugnies liepsna“. 8 Bet Sūnui sako: „Tavo sostas, o Dieve, yra per amžių amžius: teisumo skeptras – tavo karalystės skeptras. 9 Tu pamilai teisumą ir nekentei neteisybės; todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave džiaugsmo aliejumi daugiau nei tavo bendrus“. 10 Ir: „Tu, Viešpatie, pradžioje padėjai žemės pamatą; ir dangūs yra tavo rankų darbai; 11 jie pražus, bet tu pasiliksi; ir jie visi pasens kaip drabužis; 12 ir kaip apsiaustą juos suvyniosi, ir jie bus pakeisti; bet tu esi tas pats, ir tavo metai nesibaigs“. 13 Bet kuriam iš angelų jis kada nors pasakė: „Sėskis mano dešinėje, kol padarysiu tavo priešus tavo pakoju“? 14 Argi jie visi nėra patarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie bus išgelbėjimo paveldėtojai?