1Ir Dievas atsiminė Nojų ir kiekvieną gyvą padarą bei visus galvijus, esančius su juo arkoje; ir Dievas padarė, kad vėjas perėjo per žemę, ir vandenys nurimo;
2taip pat ir gelmės šaltiniai bei dangaus langai buvo uždaryti ir buvo sulaikytas lietus iš dangaus;
3ir vandenys nuolat traukėsi atgal nuo žemės; ir pasibaigus šimtui penkiasdešimčiai dienų, vandenys nuseko.
4Ir septintą mėnesį, septynioliktąją to mėnesio dieną, arka ilsėjosi ant Ararato kalnų.
5Ir vandenys nuolat mažėjo iki dešimtojo mėnesio; dešimtąjį mėnesį, to mėnesio pirmąją dieną, buvo matomos kalnų viršūnės.
6Ir įvyko pasibaigus keturiasdešimčiai dienų, kad Nojus atidarė langą arkos, kurią jis buvo padaręs;
7ir jis išsiuntė varną, kuris lakiojo ten ir atgal, kol vandenys nudžiūvo nuo žemės.
8Taip pat jis išsiuntė nuo savęs karvelį, pažiūrėti, ar vandenys nusekę nuo dirvos paviršiaus;
9bet karvelis nerado savo kojų pėdoms poilsio, ir sugrįžo pas jį į arką, nes vandenys buvo ant visos žemės paviršiaus; tada jis ištiesė savo ranką ir jį paėmė, ir įsitraukė pas save į arką.
10Ir jis palaukė dar kitas septynias dienas; ir vėl išsiuntė iš arkos karvelį;
11ir karvelis parlėkė pas jį vakare; ir štai jo burnoje buvo nuskintas alyvmedžio lapas; taip Nojus sužinojo, kad vandenys žemėje buvo nusekę.
12Ir jis palaukė dar kitas septynias dienas; ir išsiuntė karvelį; kuris daugiau nebesugrįžo pas jį.
13Ir įvyko šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmąjį mėnesį, pirmąją to mėnesio dieną, kad vandenys buvo nudžiūvę žemėje; ir Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo, ir štai dirvos paviršius buvo sausas.
14Ir antrąjį mėnesį, dvidešimt septintąją to mėnesio dieną, žemė buvo išdžiūvusi.
15Ir Dievas kalbėjo Nojui, sakydamas:
16„Išeik iš arkos tu ir tavo žmona, ir tavo sūnūs, ir tavo sūnų žmonos su tavimi.
17Išvesk su savimi visus gyvus padarus, esančius su tavimi, iš visų kūnų, tiek iš skrajūnų, tiek iš galvijų, tiek iš visų šliužų, šliaužiojančių žeme; kad jie gausiai veistųsi žemėje ir būtų vaisingi, ir daugintųsi žemėje“.
18Ir Nojus išėjo ir jo sūnūs, ir jo žmona, ir jo sūnų žmonos su juo;
19visi gyvuliai, visi šliužai ir visi skrajūnai, ir visa, kas kruta ant žemės, pagal jų rūšis išėjo iš arkos.
20Ir Nojus pastatė VIEŠPAČIUI aukurą; ir paėmė iš visų švariųjų gyvulių ir iš visų švariųjų skrajūnų ir aukojo ant aukuro deginamąsias aukas.
21Ir VIEŠPATS užuodė gardų kvapą; ir VIEŠPATS tarė savo širdyje: „Nebeprakeiksiu dirvos dėl žmogaus; nes žmogaus širdies sumanymai pikti nuo pat jo jaunystės; nei nebetriuškinsiu viso, kas gyva, kaip esu padaręs.
22Kol žemė pasilieka, nesiliaus sėja ir pjūtis, šaltis ir karštis, vasara ir žiema, diena ir naktis“.