Genesis 8
1 Ir Dievas atsiminė Nojų ir kiekvieną gyvą padarą bei visus galvijus, esančius su juo arkoje; ir Dievas padarė, kad vėjas perėjo per žemę, ir vandenys nurimo;
2 taip pat ir gelmės šaltiniai bei dangaus langai buvo uždaryti ir buvo sulaikytas lietus iš dangaus;
3 ir vandenys nuolat traukėsi atgal nuo žemės; ir pasibaigus šimtui penkiasdešimčiai dienų, vandenys nuseko.
4 Ir septintą mėnesį, septynioliktąją to mėnesio dieną, arka ilsėjosi ant Ararato kalnų.
5 Ir vandenys nuolat mažėjo iki dešimtojo mėnesio; dešimtąjį mėnesį, to mėnesio pirmąją dieną, buvo matomos kalnų viršūnės.
6 Ir įvyko pasibaigus keturiasdešimčiai dienų, kad Nojus atidarė langą arkos, kurią jis buvo padaręs;
7 ir jis išsiuntė varną, kuris lakiojo ten ir atgal, kol vandenys nudžiūvo nuo žemės.
8 Taip pat jis išsiuntė nuo savęs karvelį, pažiūrėti, ar vandenys nusekę nuo dirvos paviršiaus;
9 bet karvelis nerado savo kojų pėdoms poilsio, ir sugrįžo pas jį į arką, nes vandenys buvo ant visos žemės paviršiaus; tada jis ištiesė savo ranką ir jį paėmė, ir įsitraukė pas save į arką.
10 Ir jis palaukė dar kitas septynias dienas; ir vėl išsiuntė iš arkos karvelį;
11 ir karvelis parlėkė pas jį vakare; ir štai jo burnoje buvo nuskintas alyvmedžio lapas; taip Nojus sužinojo, kad vandenys žemėje buvo nusekę.
12 Ir jis palaukė dar kitas septynias dienas; ir išsiuntė karvelį; kuris daugiau nebesugrįžo pas jį.
13 Ir įvyko šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmąjį mėnesį, pirmąją to mėnesio dieną, kad vandenys buvo nudžiūvę žemėje; ir Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo, ir štai dirvos paviršius buvo sausas.
14 Ir antrąjį mėnesį, dvidešimt septintąją to mėnesio dieną, žemė buvo išdžiūvusi.
15 Ir Dievas kalbėjo Nojui, sakydamas:
16 „Išeik iš arkos tu ir tavo žmona, ir tavo sūnūs, ir tavo sūnų žmonos su tavimi.
17 Išvesk su savimi visus gyvus padarus, esančius su tavimi, iš visų kūnų, tiek iš skrajūnų, tiek iš galvijų, tiek iš visų šliužų, šliaužiojančių žeme; kad jie gausiai veistųsi žemėje ir būtų vaisingi, ir daugintųsi žemėje“.
18 Ir Nojus išėjo ir jo sūnūs, ir jo žmona, ir jo sūnų žmonos su juo;
19 visi gyvuliai, visi šliužai ir visi skrajūnai, ir visa, kas kruta ant žemės, pagal jų rūšis išėjo iš arkos.
20 Ir Nojus pastatė VIEŠPAČIUI aukurą; ir paėmė iš visų švariųjų gyvulių ir iš visų švariųjų skrajūnų ir aukojo ant aukuro deginamąsias aukas.
21 Ir VIEŠPATS užuodė gardų kvapą; ir VIEŠPATS tarė savo širdyje: „Nebeprakeiksiu dirvos dėl žmogaus; nes žmogaus širdies sumanymai pikti nuo pat jo jaunystės; nei nebetriuškinsiu viso, kas gyva, kaip esu padaręs.
22 Kol žemė pasilieka, nesiliaus sėja ir pjūtis, šaltis ir karštis, vasara ir žiema, diena ir naktis“.