1Ir Dievas palaimino Nojų bei jo sūnus ir jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, ir pripildykite žemę.
2Ir jūsų baimė ir jūsų išgąstis bus ant visų žemės gyvulių ir ant visų oro skrajūnų, ant visų, kas juda žemėje, ir ant visų jūros žuvų; į jūsų ranką jie yra atiduoti.
3Visa, kas kruta, kas gyva, bus jums maistui; lygiai kaip žalias žoles, aš atidaviau jums viską.
4Bet mėsos su jos gyvybe, kuri yra jos kraujas, nevalgykite.
5Ir tikrai jūsų gyvybių kraujo aš pareikalausiu; iš kiekvieno gyvulio rankos jo pareikalausiu, ir iš žmogaus rankos; iš kiekvieno žmogaus brolio rankos pareikalausiu žmogaus gyvybės.
6Kas pralieja žmogaus kraują, to kraujas turi būti žmogaus pralietas; nes pagal Dievo atvaizdą jis padarė žmogų.
7Ir būkite vaisingi ir dauginkitės; gausiai gimdykite žemėje ir dauginkitės joje“.
8Ir Dievas kalbėjo Nojui ir jo sūnums su juo, sakydamas:
9„Ir aš štai įtvirtinsiu savo sandorą su jumis ir su jūsų sėkla po jūsų;
10ir su visais gyvais sutvėrimais, su jumis esančiais, iš skrajūnų, iš galvijų ir iš visų žemės gyvulių, esančių su jumis; iš visų, kurie išėjo iš arkos, iki kiekvieno žemės gyvulio.
11Ir aš įtvirtinsiu savo sandorą su jumis; nei vienas kūnas nebebus atkirstas tvano vandenų; nei nebebus tvano žemei sunaikinti“.
12Ir Dievas tarė: „Šitas yra ženklas sandoros, kurią aš sudarau tarp savęs ir jūsų bei visų gyvų sutvėrimų, esančių su jumis, nesibaigiančioms kartoms:
13savo lanką įdedu į debesį, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės.
14Ir įvyks, kad, kai užleisiu debesį virš žemės, lankas matysis debesyje;
15ir aš atsiminsiu savo sandorą, esančią tarp manęs ir jūsų bei visų visokio kūno gyvų sutvėrimų; ir vandenys daugiau nevirs tvanu visiems kūnams sunaikinti.
16Ir lankas bus debesyje; ir aš į jį pažiūrėsiu, kad atsiminčiau amžinąją sandorą tarp Dievo ir visų visokio kūno gyvų sutvėrimų, esančių žemėje“.
17Ir Dievas tarė Nojui: „Tai yra ženklas sandoros, kurią aš įtvirtinau tarp savęs ir kiekvieno žemėje esančio kūno“.
18Ir Nojaus sūnūs, kurie išėjo iš arkos, buvo Šemas, Chamas ir Jafetas; o Chamas yra Kanaano tėvas.
19Tie yra trys Nojaus sūnūs; ir iš jų pasklido po visą žemę.
20Ir Nojus pradėjo būti žemdirbys ir pasodino vynuogyną;
21ir jis gėrė vyno, ir buvo girtas; ir buvo nusidengęs savo palapinėje.
22Ir Chamas, Kanaano tėvas, pamatė savo tėvo nuogumą ir pasakė savo dviems broliams lauke.
23O Šemas ir Jafetas paėmė drabužį ir, užsidėję jį ant abiejų savo pečių, nuėjo atbuli ir uždengė savo tėvo nuogumą; ir jų veidai buvo nusukti atgal, ir jie nepamatė savo tėvo nuogumo.
24Ir Nojus prabudo nuo savo vyno ir sužinojo, ką jam buvo padaręs jo jaunesnis sūnus.
25Ir jis tarė: „Prakeiktas tebūna Kanaanas; tarnų tarnas jis bus savo broliams“.
26Ir jis tarė: „Palaimintas tebūna VIEŠPATS, Šemo Dievas; o Kanaanas bus jo tarnas.
27Dievas praplės Jafetą, ir jis gyvens Šemo palapinėse; o Kanaanas bus jo tarnas“.
28Ir po tvano Nojus gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų.
29Ir visų Nojaus dienų buvo devyni šimtai penkiasdešimt metų; ir jis mirė.