Bible

1 Ir badas šalyje buvo sunkus. 2 Ir įvyko, kai jie suvalgė javus, kuriuos buvo parsigabenę iš Egipto, jų tėvas jiems tarė: „Grįžkite, nupirkite mums truputį maisto“. 3 O Juda kalbėjo jam, sakydamas: „Tas vyras mums rimtai pareiškė, sakydamas: ‘Nepamatysite mano veido, jei jūsų brolio nebus su jumis’. 4 Jei pasiųsi su mumis mūsų brolį, mes vyksime žemyn ir nupirksime tau maisto; 5 bet jei jo nesiųsi, mes nevyksime žemyn; nes tas vyras mums pasakė: ‘Nepamatysite mano veido, jei jūsų brolio nebus su jumis’“. 6 Ir Izraelis tarė: „Kodėl taip blogai pasielgėte su manimi, tam vyrui pasakydami turį dar kitą brolį?“ 7 Ir jie tarė: „Tas vyras griežtai klausinėjo apie mūsų padėtį ir apie mūsų giminę, sakydamas: ‘Ar jūsų tėvas dar gyvas? Ar turite kitą brolį?’ Ir mes jam pasakėme pagal tų žodžių turinį; argi mes tikrai galėjome žinoti, kad jis sakys: ‘Atveskite žemyn savo brolį’?“ 8 Ir Juda tarė savo tėvui Izraeliui: „Siųsk berniuką su manimi, ir mes pakilę vyksime; kad mes gyventume, o nemirtume, nei mes, nei tu, nei mūsų mažyliai. 9 Aš būsiu užstatas už jį; iš mano rankos jo reikalauk; jei jo neparvesiu pas tave ir nepastatysiu prieš tave, tuomet leisk man nešioti kaltę visam laikui; 10 nes jei nebūtume delsę, tikrai dabar būtume grįžę šį antrąjį kartą“. 11 Ir jų tėvas Izraelis jiems tarė: „Jeigu taip dabar turi būti, darykite štai ką: pasiimkite į savo indus iš geriausių krašto vaisių ir nugabenkite žemyn tam vyrui dovaną: truputį balzamo ir truputį medaus, prieskonių ir miros, riešutų ir migdolų; 12 ir paimkite į savo rankas dvigubai pinigų; o pinigus, kurie buvo sugrąžinti į jūsų maišų angas, neškite juos atgal savo rankose; galbūt tai buvo apsirikimas; 13 pasiimkite taip pat savo brolį ir pakilę grįžkite pas tą vyrą; 14 o Visagalis Dievas teduoda jums gailestingumo to vyro akivaizdoje, kad jis išleistų kitą jūsų brolį ir Benjaminą. Jei aš būsiu netekęs savo vaikų, aš būsiu netekęs“. 15 Ir tie vyrai paėmė tą dovaną, paėmė į savo rankas dvigubai pinigų ir Benjaminą; ir pakilę nuvyko žemyn į Egiptą ir atsistojo Juozapo akivaizdoje. 16 Ir Juozapas, pamatęs su jais Benjaminą, tarė savo namų valdovui: „Atvesk tuos vyrus į namus, papjauk ir paruošk; nes tie vyrai pietaus su manimi vidurdienį“. 17 Ir tas žmogus padarė, kaip Juozapas įsakė; ir tas žmogus įvedė tuos vyrus į Juozapo namus. 18 Bet tie vyrai bijojo, kadangi buvo atvesti į Juozapo namus; ir jie sakė: „Mes esame atvesti dėl tų pinigų, pirmąjį kartą sugrąžintų į mūsų maišus; kad jis ieškotų progos prieš mus, pultų ant mūsų ir paimtų į vergus mus bei mūsų asilus“. 19 Ir jie priartėjo prie Juozapo namų prievaizdo ir kalbėjo su juo prie namų durų, 20 ir sakė: „O, pone, mes pirmąjį kartą tikrai leidomės maisto pirkti; 21 ir įvyko, kai mes atėjome į užeigą, mes atrišome savo maišus, ir štai kiekvieno vyro pinigai buvo jo maišo angoje – mūsų pinigai pilno svorio; ir juos savo rankose atsinešėme atgal. 22 Ir atsinešėme savo rankose kitų pinigų maistui pirkti; mes nežinome, kas įdėjo mūsų pinigus į mūsų maišus“. 23 O jis tarė: „Būkite ramūs, nebijokite; jūsų Dievas ir jūsų tėvo Dievas davė jums lobį į jūsų maišus; aš gavau jūsų pinigus“. Ir jis išvedė Simeoną pas juos. 24 Ir tas žmogus atvedė tuos vyrus į Juozapo namus ir padavė jiems vandens, ir jie nusiplovė savo kojas; ir jis davė pašaro jų asilams. 25 Ir jie paruošė tą dovaną iki Juozapui ateinant vidurdienį; nes girdėjo, kad jie turės ten valgyti duonos. 26 Ir Juozapui parėjus namo jie atnešė jam į namus tą dovaną, kuri buvo jų rankose, ir nusilenkė jam ligi žemės. 27 Ir jis teiravosi jų apie jų gerovę ir tarė: „Ar sveikas jūsų tėvas, senis, apie kurį kalbėjote? Ar jis dar gyvas?“ 28 Ir jie atsakė: „Tavo tarnas, mūsų tėvas yra geros sveikatos, jis dar gyvas“. Ir palenkę savo galvas jie išreiškė pagarbą. 29 Ir jis pakėlęs savo akis pamatė savo brolį Benjaminą, savo motinos sūnų, ir tarė: „Ar šitas yra jūsų jauniausias brolis, apie kurį man kalbėjote?“ Ir jis tarė: „Dievas tebūna tau maloningas, mano sūnau“. 30 Ir Juozapas pasiskubino; nes jo viduriai ilgėjosi jo brolio; ir jis ieškojo, kur verkti; ir jis įėjo į savo kambarį ir ten verkė. 31 Ir nusiprausęs veidą, jis išėjo ir tvardydamasis tarė: „Padėkite duonos“. 32 Ir jie padėjo jam atskirai, jiems atskirai ir su juo valgantiems egiptiečiams atskirai; nes egiptiečiai negali valgyti duonos su hebrajais; nes egiptiečiams tai yra pasibjaurėjimas. 33 Ir jie sėdėjo priešais jį, pirmagimis pagal jo pirmagimystės teisę ir jauniausiasis pagal jo jaunatvę; ir tie vyrai stebėjosi vienas prieš kitą. 34 Ir jis paėmė ir pasiuntė jiems valgių iš to, kas buvo ties juo; bet Benjamino valgių buvo penkis kartus daugiau už kiekvieno iš jų. Ir jie gėrė ir linksminosi su juo.