1Ir badas šalyje buvo sunkus.
2Ir įvyko, kai jie suvalgė javus, kuriuos buvo parsigabenę iš Egipto, jų tėvas jiems tarė: „Grįžkite, nupirkite mums truputį maisto“.
3O Juda kalbėjo jam, sakydamas: „Tas vyras mums rimtai pareiškė, sakydamas: ‘Nepamatysite mano veido, jei jūsų brolio nebus su jumis’.
4Jei pasiųsi su mumis mūsų brolį, mes vyksime žemyn ir nupirksime tau maisto;
5bet jei jo nesiųsi, mes nevyksime žemyn; nes tas vyras mums pasakė: ‘Nepamatysite mano veido, jei jūsų brolio nebus su jumis’“.
6Ir Izraelis tarė: „Kodėl taip blogai pasielgėte su manimi, tam vyrui pasakydami turį dar kitą brolį?“
7Ir jie tarė: „Tas vyras griežtai klausinėjo apie mūsų padėtį ir apie mūsų giminę, sakydamas: ‘Ar jūsų tėvas dar gyvas? Ar turite kitą brolį?’ Ir mes jam pasakėme pagal tų žodžių turinį; argi mes tikrai galėjome žinoti, kad jis sakys: ‘Atveskite žemyn savo brolį’?“
8Ir Juda tarė savo tėvui Izraeliui: „Siųsk berniuką su manimi, ir mes pakilę vyksime; kad mes gyventume, o nemirtume, nei mes, nei tu, nei mūsų mažyliai.
9Aš būsiu užstatas už jį; iš mano rankos jo reikalauk; jei jo neparvesiu pas tave ir nepastatysiu prieš tave, tuomet leisk man nešioti kaltę visam laikui;
10nes jei nebūtume delsę, tikrai dabar būtume grįžę šį antrąjį kartą“.
11Ir jų tėvas Izraelis jiems tarė: „Jeigu taip dabar turi būti, darykite štai ką: pasiimkite į savo indus iš geriausių krašto vaisių ir nugabenkite žemyn tam vyrui dovaną: truputį balzamo ir truputį medaus, prieskonių ir miros, riešutų ir migdolų;
12ir paimkite į savo rankas dvigubai pinigų; o pinigus, kurie buvo sugrąžinti į jūsų maišų angas, neškite juos atgal savo rankose; galbūt tai buvo apsirikimas;
13pasiimkite taip pat savo brolį ir pakilę grįžkite pas tą vyrą;
14o Visagalis Dievas teduoda jums gailestingumo to vyro akivaizdoje, kad jis išleistų kitą jūsų brolį ir Benjaminą. Jei aš būsiu netekęs savo vaikų, aš būsiu netekęs“.
15Ir tie vyrai paėmė tą dovaną, paėmė į savo rankas dvigubai pinigų ir Benjaminą; ir pakilę nuvyko žemyn į Egiptą ir atsistojo Juozapo akivaizdoje.
16Ir Juozapas, pamatęs su jais Benjaminą, tarė savo namų valdovui: „Atvesk tuos vyrus į namus, papjauk ir paruošk; nes tie vyrai pietaus su manimi vidurdienį“.
17Ir tas žmogus padarė, kaip Juozapas įsakė; ir tas žmogus įvedė tuos vyrus į Juozapo namus.
18Bet tie vyrai bijojo, kadangi buvo atvesti į Juozapo namus; ir jie sakė: „Mes esame atvesti dėl tų pinigų, pirmąjį kartą sugrąžintų į mūsų maišus; kad jis ieškotų progos prieš mus, pultų ant mūsų ir paimtų į vergus mus bei mūsų asilus“.
19Ir jie priartėjo prie Juozapo namų prievaizdo ir kalbėjo su juo prie namų durų,
20ir sakė: „O, pone, mes pirmąjį kartą tikrai leidomės maisto pirkti;
21ir įvyko, kai mes atėjome į užeigą, mes atrišome savo maišus, ir štai kiekvieno vyro pinigai buvo jo maišo angoje – mūsų pinigai pilno svorio; ir juos savo rankose atsinešėme atgal.
22Ir atsinešėme savo rankose kitų pinigų maistui pirkti; mes nežinome, kas įdėjo mūsų pinigus į mūsų maišus“.
23O jis tarė: „Būkite ramūs, nebijokite; jūsų Dievas ir jūsų tėvo Dievas davė jums lobį į jūsų maišus; aš gavau jūsų pinigus“. Ir jis išvedė Simeoną pas juos.
24Ir tas žmogus atvedė tuos vyrus į Juozapo namus ir padavė jiems vandens, ir jie nusiplovė savo kojas; ir jis davė pašaro jų asilams.
25Ir jie paruošė tą dovaną iki Juozapui ateinant vidurdienį; nes girdėjo, kad jie turės ten valgyti duonos.
26Ir Juozapui parėjus namo jie atnešė jam į namus tą dovaną, kuri buvo jų rankose, ir nusilenkė jam ligi žemės.
27Ir jis teiravosi jų apie jų gerovę ir tarė: „Ar sveikas jūsų tėvas, senis, apie kurį kalbėjote? Ar jis dar gyvas?“
28Ir jie atsakė: „Tavo tarnas, mūsų tėvas yra geros sveikatos, jis dar gyvas“. Ir palenkę savo galvas jie išreiškė pagarbą.
29Ir jis pakėlęs savo akis pamatė savo brolį Benjaminą, savo motinos sūnų, ir tarė: „Ar šitas yra jūsų jauniausias brolis, apie kurį man kalbėjote?“ Ir jis tarė: „Dievas tebūna tau maloningas, mano sūnau“.
30Ir Juozapas pasiskubino; nes jo viduriai ilgėjosi jo brolio; ir jis ieškojo, kur verkti; ir jis įėjo į savo kambarį ir ten verkė.
31Ir nusiprausęs veidą, jis išėjo ir tvardydamasis tarė: „Padėkite duonos“.
32Ir jie padėjo jam atskirai, jiems atskirai ir su juo valgantiems egiptiečiams atskirai; nes egiptiečiai negali valgyti duonos su hebrajais; nes egiptiečiams tai yra pasibjaurėjimas.
33Ir jie sėdėjo priešais jį, pirmagimis pagal jo pirmagimystės teisę ir jauniausiasis pagal jo jaunatvę; ir tie vyrai stebėjosi vienas prieš kitą.
34Ir jis paėmė ir pasiuntė jiems valgių iš to, kas buvo ties juo; bet Benjamino valgių buvo penkis kartus daugiau už kiekvieno iš jų. Ir jie gėrė ir linksminosi su juo.