Bible

1 Na, o kai Jokūbas pamatė, kad Egipte buvo javų, Jokūbas tarė savo sūnums: „Ko žiūrite vienas į kitą?“ 2 Ir jis tarė: „Štai aš girdėjau, kad yra javų Egipte; nueikite ten žemyn ir mums nupirkite iš ten; kad gyventume ir nemirtume“. 3 Ir dešimt Juozapo brolių leidosi pirkti javų iš Egipto. 4 Tačiau Juozapo brolio Benjamino Jokūbas nepasiuntė su jo broliais; nes jis tarė: „Kad kartais jam neatsitiktų nelaimė“. 5 Ir tarp atvykusiųjų ir Izraelio sūnūs atėjo javų pirkti; nes badas buvo Kanaano šalyje. 6 O Juozapas buvo šalies valdytojas, ir jis buvo tas, kuris pardavinėjo visai šalies tautai; ir atėję Juozapo broliai nusilenkė prieš jį veidais į žemę. 7 Ir Juozapas, pamatęs savo brolius, pažino juos, bet jiems rodėsi tarsi svetimas ir šiurkščiai su jais kalbėjo; ir jis tarė jiems: „Iš kur atvykote?“ Ir jie tarė: „Iš Kanaano šalies maisto pirkti“. 8 O Juozapas pažino savo brolius, tačiau jie nepažino jo. 9 Ir Juozapas atsiminė sapnus, kuriuos apie juos sapnavo, ir jiems tarė: „Jūs esate šnipai; jūs atvykote apžiūrėti šios šalies nuogumo“. 10 O jie jam tarė: „Ne, mano viešpatie, tavo tarnai atėjo maisto nusipirkti. 11 Mes visi esame vieno vyro sūnūs; mes esame dori žmonės, tavo tarnai nėra šnipai“. 12 O jis jiems tarė: „Ne, šalies nuogumo jūs atėjote apžiūrėti“. 13 Ir jie tarė: „Tavo tarnų yra dvylika brolių, vieno vyro sūnūs Kanaano šalyje; ir štai jauniausiasis šią dieną yra pas mūsų tėvą, o vieno nebėra“. 14 Ir Juozapas jiems tarė: „Yra taip, kaip jums pasakiau, sakydamas: ‘Jūs esate šnipai’; 15 tuo būsite išmėginti: kaip gyvas faraonas, jūs neišeisite iš čia, jei čia neatvyks jūsų jauniausiasis brolis. 16 Pasiųskite vieną iš jūsų, ir jis teatveda jūsų brolį, o jūs būsite laikomi kalėjime, kad būtų išmėginti jūsų žodžiai, ar jumyse yra tiesos; o kitaip, kaip gyvas faraonas, tikrai jūs esate šnipai“. 17 Ir trims dienoms jis įdavė juos kartu sargybai. 18 Ir trečiąją dieną Juozapas jiems tarė: „Tai darykite ir gyvensite; nes aš bijau Dievo; 19 jei jūs esate dori, tegul vienas iš jūsų brolių lieka sulaikytas jūsų kalėjimo namuose; jūs eikite, neškite javų dėl jūsų namų bado; 20 bet atveskite pas mane savo jauniausiąjį brolį; taip jūsų žodžiai pasitvirtins, ir jūs nemirsite“. Ir taip jie padarė. 21 Ir jie tarė vienas kitam: „Iš tikrųjų mes esame kalti dėl savo brolio, nes matėme jo sielos skausmą, kai jis mus maldavo, bet mes nenorėjome išklausyti; todėl ši bėda užėjo ant mūsų“. 22 Ir Rubenas jiems atsakė, tardamas: „Argi jums nesakiau, sakydamas: ‘Nenusidėkite tam vaikui’; bet jūs nenorėjote išklausyti. Todėl štai jo kraujas išieškomas“. 23 Ir jie nežinojo, kad Juozapas juos suprato; nes jis jiems kalbėjo per vertėją. 24 Ir jis nusigręžė nuo jų ir verkė; ir vėl sugrįžo pas juos bei su jais kalbėjo, ir paėmė iš jų Simeoną, ir surišo jį jų akyse. 25 Tada Juozapas įsakė pripildyti jų maišus javų, sugrąžinti jų pinigus kiekvienam į jo maišą ir jiems duoti atsargų į kelią; ir taip jis jiems padarė. 26 Ir jie pakrovė savo asilus javais ir iš ten išvyko. 27 Ir kai vienas iš jų užeigoje atrišo savo maišą, kad duotų pašaro savo asilui, jis pamatė savo pinigus; nes štai jie buvo jo maišo angoje. 28 Ir jis tarė savo broliams: „Mano pinigai sugrąžinti; ir štai jie mano maiše“; ir jiems nutirpo jų širdys, ir bijodami vienas kitam sakė: „Kas tai yra, ką Dievas mums padarė?“ 29 Ir jie parėjo pas savo tėvą Jokūbą į Kanaano šalį ir papasakojo jam viską, kas jiems buvo atsitikę, tardami: 30 „Tas vyras, šalies viešpats, šiurkščiai kalbėjo su mumis ir mus palaikė tos šalies šnipais. 31 Ir mes jam sakėme: ‘Mes esame dori; mes nesame šnipai; 32 mes esame dvylika brolių, mūsų tėvo sūnūs; vieno nebėra, o jauniausiasis šią dieną yra pas mūsų tėvą Kanaano šalyje’. 33 O tas vyras, tos šalies viešpats, mums tarė: ‘Iš to pažinsiu, kad jūs esate dori: vieną iš jūsų brolių palikite čia pas mane ir, paėmę maisto dėl jūsų namų bado, eikite; 34 ir atveskite pas mane savo jauniausiąjį brolį; tada aš žinosiu, kad jūs nesate šnipai, o kad esate dori žmonės; tai aš jums atiduosiu jūsų brolį, ir jūs galėsite prekiauti šalyje’“. 35 Ir įvyko jiems betuštinant savo maišus, štai kiekvieno pinigų ryšulėlis buvo jo paties maiše; ir jie ir jų tėvas, pamatę pinigų ryšulėlius, išsigando. 36 Ir jų tėvas Jokūbas jiems tarė: „Jūs atėmėte mano vaikus; Juozapo nebėra, Simeono nebėra, ir Benjaminą norite atimti; visa tai yra atsisukę prieš mane“. 37 Ir Rubenas kalbėjo savo tėvui, sakydamas: „Užmušk mano abu sūnus, jei aš jo neparvesiu pas tave; duok jį į mano rankas, ir aš jį tau sugrąžinsiu“. 38 O jis tarė: „Mano sūnus nevyks žemyn su jumis; nes jo brolis yra miręs, o jis palikęs vienas; jei jam atsitiks nelaimė kelyje, kuriuo jūs eisite, tada jūs nuvarysite mano žilus plaukus su širdgėla į kapą“.