Genesis 31— LTKJV

¹Ir jis girdėjo Labano sūnų žodžius, sakant: „Jokūbas pasiėmė viską, kas buvo mūsų tėvo; ir iš to, kas buvo mūsų tėvo, jis įsigijo visą šitą šlovę“.

²Ir Jokūbas pamatė Labano veidą, ir štai šis nebuvo nukreiptas į jį kaip anksčiau.

³Ir VIEŠPATS tarė Jokūbui: „Grįžk į savo tėvų šalį ir pas savo gimines; ir aš būsiu su tavimi“.

⁴Ir Jokūbas pasiuntė ir pasišaukė Rachelę bei Lėją ant lauko į savo kaimenę

⁵ir joms tarė: „Aš matau jūsų tėvo veidą, kad jis nebėra nukreiptas į mane kaip anksčiau; bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.

⁶Ir jūs žinote, kad visa savo jėga tarnavau jūsų tėvui.

⁷O jūsų tėvas mane apgavo ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą; tačiau Dievas jam neleido daryti man pikto.

⁸Jei jis sakė taip: „Margieji bus tavo užmokestis“; tuomet visi galvijai gimdė margus; o jei jis sakė taip: „Dryžuotieji bus tavo užmokestis“; tuomet visi galvijai gimdė dryžuotus.

⁹Taip Dievas atėmė iš jūsų tėvo galvijus ir davė man.

¹⁰Ir įvyko, kad galvijų pastojimo metu aš pakėliau savo akis ir sapne regėjau, ir štai avinai, kurie šokinėjo ant galvijų, buvo dryžuoti, margi ir dėmėti.

¹¹Ir Dievo angelas sapne man kalbėjo, sakydamas: ‘Jokūbai’; ir aš tariau: ‘Aš čia’.

¹²Ir jis tarė: ‘Na, pakelk savo akis ir žiūrėk, visi avinai, kurie šokinėja ant galvijų, yra dryžuoti, margi ir dėmėti; nes aš mačiau viską, ką Labanas tau daro.

¹³Aš esu Dievas Bet-Elio, kur tu patepei stulpą ir kur man davei įžadą; dabar kelkis, išeik iš šios šalies ir sugrįžk į savo giminių šalį“.

¹⁴O Rachelė ir Lėja atsakydamos jam tarė: „Ar mums yra dar kokia dalis ar paveldas mūsų tėvo namuose?

¹⁵Argi nebuvome jo laikomos svetimomis? Nes jis mus pardavė ir visiškai surijo ir mūsų pinigus.

¹⁶Nes visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, tai yra mūsų ir mūsų vaikų; taigi dabar daryk visa, ką Dievas yra tau pasakęs“.

¹⁷Tada Jokūbas pakilęs užsodino ant kupranugarių savo sūnus ir savo žmonas;

¹⁸ir jis nusivarė visus savo galvijus ir visą savo turtą, kurį buvo įsigijęs, savo įgytus galvijus, kuriuos buvo įsigijęs Padan-Arame, kad vyktų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį.

¹⁹Ir Labanas nuėjo savo avių kirpti; o Rachelė buvo pavogusi atvaizdus, kurie buvo jos tėvo.

²⁰Ir Jokūbas vogčia išslinko sirui Labanui nejaučiant, jam nepasakydamas, kad jis pabėgo.

²¹Taigi jis pabėgo su viskuo, ką turėjo; ir pakilęs persikėlė per upę ir nukreipė savo veidą Gileado kalno link.

²²O trečiąją dieną Labanui buvo pranešta, kad Jokūbas pabėgęs.

²³Ir paėmęs su savimi savo brolius, jis vijosi jį septynių dienų kelią; ir jie pasivijo jį Gileado kalne.

²⁴Ir Dievas atėjo pas sirą Labaną naktį sapne ir jam tarė: „Saugokis, kad nekalbėtum Jokūbui nei gera, nei bloga“.

²⁵Tada Labanas pasivijo Jokūbą. Na, o Jokūbas buvo pasistatęs savo palapinę kalne; ir Labanas su savo broliais stovyklavo Gileado kalne.

²⁶Ir Labanas tarė Jokūbui: „Ką tu padarei, kad vogčia išslinkai man nejaučiant ir išsivedei mano dukteris kaip kalaviju paimtas belaisves?

²⁷Kodėl slapčia pabėgai ir vogčia išslinkai nuo manęs? Ir man nepasakei, kad tave išlydėčiau su džiaugsmu ir giesmėmis, su būgnu ir arfa?

²⁸Ir man neleidai pabučiuoti mano sūnų ir mano dukterų? Kvailai pasielgei taip darydamas.

²⁹Aš turiu galią savo rankoje jums daryti pikta; bet jūsų tėvo Dievas vakar naktį man kalbėjo, sakydamas: ‘Saugokis, kad nekalbėtum Jokūbui nei gera, nei bloga’.

³⁰O dabar, nors tu norėjai būtinai išeiti, kadangi labai išsiilgai savo tėvo namų, tačiau kodėl pavogei mano dievus?“

³¹Ir Jokūbas atsakydamas tarė Labanui: „Kadangi aš bijojau; nes aš tariau: ‘Galbūt tu norėsi prievarta atimti iš manęs savo dukteris’.

³²Tas, pas kurį rasi savo dievus, tenelieka gyvas; mūsų brolių akivaizdoje atskirk, kas pas mane tavo, ir pasiimk“. Nes Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo juos pavogusi.

³³Ir Labanas įėjo į Jokūbo palapinę, į Lėjos palapinę ir į dviejų tarnaičių palapines; bet jis jų nerado. Paskui, išėjęs iš Lėjos palapnės, jis įėjo į Rachelės palapinę.

³⁴Na, o Rachelė buvo paėmusi atvaizdus ir juos padėjusi pintame kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Ir Labanas išieškojo visą palapinę, bet jų nerado.

³⁵Ir ji tarė savo tėvui: „Tenesupyksta mano viešpats, kad negaliu atsikelti prieš tave; nes man atsitiko pagal moterų būdą“. Ir jis išieškojo, tačiau atvaizdų nerado.

³⁶Ir Jokūbas užsirūstino ir barėsi su Labanu; ir Jokūbas atsakydamas tarė Labanui: „Koks mano nusikaltimas? Kokia mano nuodėmė, kad taip užsidegęs mane vijaisi?

³⁷Nors išieškojai visus mano daiktus, ką radai iš visų savo namų daiktų? Padėk tai čia, mano brolių ir savo brolių akivaizdoje, kad jie teistų tarp mudviejų.

³⁸Šiuos dvidešimt metų aš buvau pas tave; tavo avys ir tavo ožkos neišsimetė, ir tavo kaimenės avinų aš nevalgiau.

³⁹Žvėrių sudraskyto tau neatnešiau; aš prisiėmiau to nuostolį; iš mano rankos to reikalavai, ar tai pavogto dieną, ar pavogto naktį.

⁴⁰Taip aš buvau; dieną mane rijo kaitra, o naktį šaltis; ir miegas pasitraukė nuo mano akių.

⁴¹Taip aš buvau dvidešimt metų tavo namuose; aš tau tarnavau keturiolika metų už tavo abi dukteris ir šešerius metus už tavo galvijus; o tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą.

⁴²Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, ir Izaoko baimė nebūtų buvę su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščią. Mano sielvartą ir mano rankų triūsą Dievas pamatė ir vakar naktį tave subarė“.

⁴³Ir Labanas atsakydamas tarė Jokūbui: „ Šios dukterys yra mano dukterys, šie vaikai yra mano vaikai, šie galvijai yra mano galvijai, ir visa, ką matai, yra mano; ir ką šią dieną galiu padaryti šioms savo dukterims ar jų vaikams, kuriuos jos pagimdė?

⁴⁴Taigi dabar eikš, sudarykime sandorą, aš ir tu; ir ji tebūna liudijimui tarp manęs ir tavęs“.

⁴⁵Ir Jokūbas paėmė akmenį ir jį pastatė kaip stulpą.

⁴⁶Ir Jokūbas tarė savo broliams: „Surinkite akmenų“; ir jie ėmė akmenis ir padarė krūvą; ir jie valgė ten ant krūvos.

⁴⁷Ir Labanas ją pavadino Jegar-Sahaduta; bet Jokūbas ją praminė Galeedu.

⁴⁸Ir Labanas tarė: „Ši krūva šią dieną yra liudytoja tarp manęs ir tavęs“. Todėl ją praminė vardu Galeedas;

⁴⁹ir Micpa; nes jis tarė: „VIEŠPATS tegul stebi tarp manęs ir tavęs, kai nebebūsime vienas kito akivaizdoje.

⁵⁰Jei tu skaudinsi mano dukteris ar imsi kitų žmonų šalia mano dukterų, nei vieno žmogaus nėra su mumis; štai Dievas yra liudytojas tarp manęs ir tavęs“.

⁵¹Ir Labanas tarė Jokūbui: „Štai ši krūva ir štai šis stulpas, ką sumečiau tarp savęs ir tavęs;

⁵²ši krūva bus liudytoja ir šis stulpas bus liudytojas, kad aš nepereisiu pas tave per šią krūvą, ir kad tu nepereisi pas mane per šią krūvą ir šį stulpą dėl pikto.

⁵³Abraomo Dievas ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, teteisia tarp mūsų“. Ir Jokūbas prisiekė savo tėvo Izaoko baime.

⁵⁴Tada Jokūbas aukojo ant kalno auką ir pakvietė savo brolius valgyti duonos; ir jie valgė duonos ir pasiliko visą naktį kalne.

⁵⁵Ir Labanas atsikėlė anksti rytą, pabučiavo savo sūnus bei savo dukteris ir juos palaimino; ir Labanas išėjo ir sugrįžo į savo vietą.