Genesis 31
1 Ir jis girdėjo Labano sūnų žodžius, sakant: „Jokūbas pasiėmė viską, kas buvo mūsų tėvo; ir iš to, kas buvo mūsų tėvo, jis įsigijo visą šitą šlovę“.
2 Ir Jokūbas pamatė Labano veidą, ir štai šis nebuvo nukreiptas į jį kaip anksčiau.
3 Ir VIEŠPATS tarė Jokūbui: „Grįžk į savo tėvų šalį ir pas savo gimines; ir aš būsiu su tavimi“.
4 Ir Jokūbas pasiuntė ir pasišaukė Rachelę bei Lėją ant lauko į savo kaimenę
5 ir joms tarė: „Aš matau jūsų tėvo veidą, kad jis nebėra nukreiptas į mane kaip anksčiau; bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.
6 Ir jūs žinote, kad visa savo jėga tarnavau jūsų tėvui.
7 O jūsų tėvas mane apgavo ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą; tačiau Dievas jam neleido daryti man pikto.
8 Jei jis sakė taip: „Margieji bus tavo užmokestis“; tuomet visi galvijai gimdė margus; o jei jis sakė taip: „Dryžuotieji bus tavo užmokestis“; tuomet visi galvijai gimdė dryžuotus.
9 Taip Dievas atėmė iš jūsų tėvo galvijus ir davė man.
10 Ir įvyko, kad galvijų pastojimo metu aš pakėliau savo akis ir sapne regėjau, ir štai avinai, kurie šokinėjo ant galvijų, buvo dryžuoti, margi ir dėmėti.
11 Ir Dievo angelas sapne man kalbėjo, sakydamas: ‘Jokūbai’; ir aš tariau: ‘Aš čia’.
12 Ir jis tarė: ‘Na, pakelk savo akis ir žiūrėk, visi avinai, kurie šokinėja ant galvijų, yra dryžuoti, margi ir dėmėti; nes aš mačiau viską, ką Labanas tau daro.
13 Aš esu Dievas Bet-Elio, kur tu patepei stulpą ir kur man davei įžadą; dabar kelkis, išeik iš šios šalies ir sugrįžk į savo giminių šalį“.
14 O Rachelė ir Lėja atsakydamos jam tarė: „Ar mums yra dar kokia dalis ar paveldas mūsų tėvo namuose?
15 Argi nebuvome jo laikomos svetimomis? Nes jis mus pardavė ir visiškai surijo ir mūsų pinigus.
16 Nes visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, tai yra mūsų ir mūsų vaikų; taigi dabar daryk visa, ką Dievas yra tau pasakęs“.
17 Tada Jokūbas pakilęs užsodino ant kupranugarių savo sūnus ir savo žmonas;
18 ir jis nusivarė visus savo galvijus ir visą savo turtą, kurį buvo įsigijęs, savo įgytus galvijus, kuriuos buvo įsigijęs Padan-Arame, kad vyktų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį.
19 Ir Labanas nuėjo savo avių kirpti; o Rachelė buvo pavogusi atvaizdus, kurie buvo jos tėvo.
20 Ir Jokūbas vogčia išslinko sirui Labanui nejaučiant, jam nepasakydamas, kad jis pabėgo.
21 Taigi jis pabėgo su viskuo, ką turėjo; ir pakilęs persikėlė per upę ir nukreipė savo veidą Gileado kalno link.
22 O trečiąją dieną Labanui buvo pranešta, kad Jokūbas pabėgęs.
23 Ir paėmęs su savimi savo brolius, jis vijosi jį septynių dienų kelią; ir jie pasivijo jį Gileado kalne.
24 Ir Dievas atėjo pas sirą Labaną naktį sapne ir jam tarė: „Saugokis, kad nekalbėtum Jokūbui nei gera, nei bloga“.
25 Tada Labanas pasivijo Jokūbą. Na, o Jokūbas buvo pasistatęs savo palapinę kalne; ir Labanas su savo broliais stovyklavo Gileado kalne.
26 Ir Labanas tarė Jokūbui: „Ką tu padarei, kad vogčia išslinkai man nejaučiant ir išsivedei mano dukteris kaip kalaviju paimtas belaisves?
27 Kodėl slapčia pabėgai ir vogčia išslinkai nuo manęs? Ir man nepasakei, kad tave išlydėčiau su džiaugsmu ir giesmėmis, su būgnu ir arfa?
28 Ir man neleidai pabučiuoti mano sūnų ir mano dukterų? Kvailai pasielgei taip darydamas.
29 Aš turiu galią savo rankoje jums daryti pikta; bet jūsų tėvo Dievas vakar naktį man kalbėjo, sakydamas: ‘Saugokis, kad nekalbėtum Jokūbui nei gera, nei bloga’.
30 O dabar, nors tu norėjai būtinai išeiti, kadangi labai išsiilgai savo tėvo namų, tačiau kodėl pavogei mano dievus?“
31 Ir Jokūbas atsakydamas tarė Labanui: „Kadangi aš bijojau; nes aš tariau: ‘Galbūt tu norėsi prievarta atimti iš manęs savo dukteris’.
32 Tas, pas kurį rasi savo dievus, tenelieka gyvas; mūsų brolių akivaizdoje atskirk, kas pas mane tavo, ir pasiimk“. Nes Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo juos pavogusi.
33 Ir Labanas įėjo į Jokūbo palapinę, į Lėjos palapinę ir į dviejų tarnaičių palapines; bet jis jų nerado. Paskui, išėjęs iš Lėjos palapnės, jis įėjo į Rachelės palapinę.
34 Na, o Rachelė buvo paėmusi atvaizdus ir juos padėjusi pintame kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Ir Labanas išieškojo visą palapinę, bet jų nerado.
35 Ir ji tarė savo tėvui: „Tenesupyksta mano viešpats, kad negaliu atsikelti prieš tave; nes man atsitiko pagal moterų būdą“. Ir jis išieškojo, tačiau atvaizdų nerado.
36 Ir Jokūbas užsirūstino ir barėsi su Labanu; ir Jokūbas atsakydamas tarė Labanui: „Koks mano nusikaltimas? Kokia mano nuodėmė, kad taip užsidegęs mane vijaisi?
37 Nors išieškojai visus mano daiktus, ką radai iš visų savo namų daiktų? Padėk tai čia, mano brolių ir savo brolių akivaizdoje, kad jie teistų tarp mudviejų.
38 Šiuos dvidešimt metų aš buvau pas tave; tavo avys ir tavo ožkos neišsimetė, ir tavo kaimenės avinų aš nevalgiau.
39 Žvėrių sudraskyto tau neatnešiau; aš prisiėmiau to nuostolį; iš mano rankos to reikalavai, ar tai pavogto dieną, ar pavogto naktį.
40 Taip aš buvau; dieną mane rijo kaitra, o naktį šaltis; ir miegas pasitraukė nuo mano akių.
41 Taip aš buvau dvidešimt metų tavo namuose; aš tau tarnavau keturiolika metų už tavo abi dukteris ir šešerius metus už tavo galvijus; o tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą.
42 Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, ir Izaoko baimė nebūtų buvę su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščią. Mano sielvartą ir mano rankų triūsą Dievas pamatė ir vakar naktį tave subarė“.
43 Ir Labanas atsakydamas tarė Jokūbui: „ Šios dukterys yra mano dukterys, šie vaikai yra mano vaikai, šie galvijai yra mano galvijai, ir visa, ką matai, yra mano; ir ką šią dieną galiu padaryti šioms savo dukterims ar jų vaikams, kuriuos jos pagimdė?
44 Taigi dabar eikš, sudarykime sandorą, aš ir tu; ir ji tebūna liudijimui tarp manęs ir tavęs“.
45 Ir Jokūbas paėmė akmenį ir jį pastatė kaip stulpą.
46 Ir Jokūbas tarė savo broliams: „Surinkite akmenų“; ir jie ėmė akmenis ir padarė krūvą; ir jie valgė ten ant krūvos.
47 Ir Labanas ją pavadino Jegar-Sahaduta; bet Jokūbas ją praminė Galeedu.
48 Ir Labanas tarė: „Ši krūva šią dieną yra liudytoja tarp manęs ir tavęs“. Todėl ją praminė vardu Galeedas;
49 ir Micpa; nes jis tarė: „VIEŠPATS tegul stebi tarp manęs ir tavęs, kai nebebūsime vienas kito akivaizdoje.
50 Jei tu skaudinsi mano dukteris ar imsi kitų žmonų šalia mano dukterų, nei vieno žmogaus nėra su mumis; štai Dievas yra liudytojas tarp manęs ir tavęs“.
51 Ir Labanas tarė Jokūbui: „Štai ši krūva ir štai šis stulpas, ką sumečiau tarp savęs ir tavęs;
52 ši krūva bus liudytoja ir šis stulpas bus liudytojas, kad aš nepereisiu pas tave per šią krūvą, ir kad tu nepereisi pas mane per šią krūvą ir šį stulpą dėl pikto.
53 Abraomo Dievas ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, teteisia tarp mūsų“. Ir Jokūbas prisiekė savo tėvo Izaoko baime.
54 Tada Jokūbas aukojo ant kalno auką ir pakvietė savo brolius valgyti duonos; ir jie valgė duonos ir pasiliko visą naktį kalne.
55 Ir Labanas atsikėlė anksti rytą, pabučiavo savo sūnus bei savo dukteris ir juos palaimino; ir Labanas išėjo ir sugrįžo į savo vietą.