Genesis 30
1 O kai Rachelė matė, kad nepagimdė Jokūbui vaikų, Rachelė pavydėjo savo seseriai; ir tarė Jokūbui: „Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu“.
2 Ir Jokūbas užsidegė pykčiu ant Rachelės; ir jis tarė: „Ar aš esu vietoje Dievo, kuris užlaikė nuo tavęs įsčių vaisių?“
3 Ir ji tarė: „Štai mano tarnaitė Bilha, įeik pas ją; ir ji pagimdys ant mano kelių, kad iš jos aš taipogi turėčiau vaikų“.
4 Ir ji davė jam į žmonas savo tarnaitę Bilhą; ir Jokūbas įėjo pas ją.
5 Ir Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.
6 Ir Rachelė tarė: „Dievas mane teisė ir taipogi išgirdo mano balsą, ir man davė sūnų“; todėl ji pavadino jį vardu Danas.
7 Ir Rachelės tarnaitė Bilha vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų.
8 Ir Rachelė tarė: „Didelėse grumtynėse aš grūmiausi su savo seserimi ir nugalėjau“; ir ji praminė jį vardu Naftalis.
9 Kai Lėja pamatė, kad liovėsi gimdžiusi, ji ėmė savo tarnaitę Zilpą ir ją davė Jokūbui į žmonas.
10 Ir Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui sūnų.
11 Ir Lėja tarė: „Pulkas ateina“; ir ji praminė jį vardu Gadas.
12 Ir Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų.
13 Ir Lėja tarė: „Aš esu laiminga, nes dukterys vadins mane palaiminta“; ir ji praminė jį vardu Ašeras.
14 Ir kviečių pjūties metu Rubenas nuėjęs rado ant lauko mandragorų ir jas parnešė savo motinai Lėjai. Tada Rachelė tarė Lėjai: „Duok man, meldžiu tave, savo sūnaus mandragorų“.
15 O ji jai tarė: „Ar maža, kad tu esi atėmusi mano vyrą? Ar nori atimti ir mano sūnaus mandragoras?“ Ir Rachelė tarė: „Todėl jis šiąnakt gulės su tavimi už tavo sūnaus mandragoras“.
16 Ir Jokūbui pareinant vakare iš lauko, Lėja išėjo jo pasitikti ir tarė: „Tu turi įeiti pas mane; nes aš tikrai pasamdžiau tave už savo sūnaus mandragoras“. Ir tą naktį jis gulėjo su ja.
17 Ir Dievas išklausė Lėją ir ji pastojo, ir pagimdė Jokūbui penktąjį sūnų.
18 Ir Lėja tarė: „Dievas man davė mano atlyginimą, kadangi daviau savo tarnaitę savo vyrui“; ir ji praminė jį vardu Isacharas.
19 Ir Lėja vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui šeštąjį sūnų.
20 Ir Lėja tarė: „Dievas suteikė man puikų kraitį; dabar mano vyras gyvens su manimi, nes aš jam pagimdžiau šešis sūnus; ir ji praminė jį vardu Zebulonas.
21 Ir po to ji pagimdė dukterį ir ją praminė vardu Dina.
22 Ir Dievas atsiminė Rachelę, ir Dievas ją išklausė bei atvėrė jos įsčias.
23 Ir ji pastojo ir pagimdė sūnų; ir tarė: „Dievas nuėmė mano gėdą“;
24 ir ji praminė jį vardu Juozapas; ir tarė: „VIEŠPATS man pridės dar kitą sūnų“.
25 Ir įvyko, kai Rachelė pagimdė Juozapą, Jokūbas tarė Labanui: „Išleisk mane, kad vykčiau į savo paties vietą ir į savo šalį.
26 Duok man mano žmonas ir mano vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man eiti; nes tu žinai mano tarnystę, kurią esu tau atlikęs“.
27 Ir Labanas jam tarė: „Meldžiu tave, jei radau palankumą tavo akyse, pasilik; nes aš išmokau iš patyrimo, kad VIEŠPATS mane palaimino dėl tavęs“.
28 Ir jis tarė: „Nurodyk man savo algą, ir aš ją duosiu“.
29 Ir jis jam tarė: „Tu žinai, kaip tau tarnavau ir kaip tavo galvijai buvo su manimi.
30 Nes jų buvo mažai, kurių prieš man atvykstant turėjai, o dabar yra priaugę iki daugybės; ir VIEŠPATS tave laimino nuo tada, kai atėjau; o dabar, kada aš galėsiu rūpintis ir savo šeimyna?“
31 Ir jis tarė: „Ką tau duoti?“ O Jokūbas tarė: „Tu man nieko neduok; jei man padarysi tą dalyką, aš vėl ganysiu ir saugosiu tavo kaimenę;
32 šiandien pereisiu per visą tavo kaimenę, išimdamas iš ten visus margus bei dėmėtus galvijus ir visus rudus galvijus tarp avių, o dėmėtus bei margus tarp ožkų; ir iš tokių bus mano užmokestis.
33 Taip mano teisumas ateinančiu laiku atsakys už mane, kai ateis tavo akivaizdon dėl mano užmokesčio: visa, kas nebus marga bei dėmėta tarp ožkų ir ruda tarp avių, tai bus laikoma mano pavogta“.
34 Ir Labanas tarė: „Štai norėčiau, kad tai būtų pagal tavo žodį“.
35 Ir tą dieną jis išėmė dryžuotus bei dėmėtus ožius ir visas margas bei dėmėtas ožkas ir kiekvieną, kuriame buvo kas balto, ir visas rudas tarp avių, ir juos padavė į savo sūnų ranką.
36 Ir jis paskyrė trijų dienų kelią tarp savęs ir Jokūbo; o Jokūbas ganė likusias Labano kaimenes.
37 Ir Jokūbas pasiėmė šviežių tuopos, lazdyno ir kaštono lazdų; ir išlupinėjo jose baltus dryžius, padarydamas, kad pasirodytų lazdose esantis baltumas.
38 Ir jis sustatė lazdas, kurias buvo išlupinėjęs, kaimenių akivaizdoje į latakus, į girdomuosius lovius, kai kaimenės atėjo gerti, kad jos pastotų atėjusios atsigerti.
39 Ir kaimenės pastojo prieš lazdas ir atsivedė dryžuotus, margus bei dėmėtus galvijus.
40 Ir Jokūbas atskyrė avinėlius ir nukreipė kaimenių veidus į dryžuotus ir visus ruduosius Labano kaimenėje; ir jis atsidėjo savo paties kaimenes atskirai ir nestatė jų prie Labano galvijų.
41 Ir įvyko, kai tik stipresnieji galvijai pastojo, Jokūbas įdėjo lazdas į latakus prieš galvijų akis, kad jie pastotų tarp lazdų.
42 Bet kai galvijai buvo silpni, jis jų neįdėdavo; taip silpnesnieji buvo Labano, o stipresnieji Jokūbo.
43 Ir tas vyras nepaprastai augo ir turėjo daug galvijų, tarnaičių, tarnų, kupranugarių ir asilų.