1O kai Rachelė matė, kad nepagimdė Jokūbui vaikų, Rachelė pavydėjo savo seseriai; ir tarė Jokūbui: „Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu“.
2Ir Jokūbas užsidegė pykčiu ant Rachelės; ir jis tarė: „Ar aš esu vietoje Dievo, kuris užlaikė nuo tavęs įsčių vaisių?“
3Ir ji tarė: „Štai mano tarnaitė Bilha, įeik pas ją; ir ji pagimdys ant mano kelių, kad iš jos aš taipogi turėčiau vaikų“.
4Ir ji davė jam į žmonas savo tarnaitę Bilhą; ir Jokūbas įėjo pas ją.
5Ir Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.
6Ir Rachelė tarė: „Dievas mane teisė ir taipogi išgirdo mano balsą, ir man davė sūnų“; todėl ji pavadino jį vardu Danas.
7Ir Rachelės tarnaitė Bilha vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų.
8Ir Rachelė tarė: „Didelėse grumtynėse aš grūmiausi su savo seserimi ir nugalėjau“; ir ji praminė jį vardu Naftalis.
9Kai Lėja pamatė, kad liovėsi gimdžiusi, ji ėmė savo tarnaitę Zilpą ir ją davė Jokūbui į žmonas.
10Ir Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui sūnų.
11Ir Lėja tarė: „Pulkas ateina“; ir ji praminė jį vardu Gadas.
12Ir Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų.
13Ir Lėja tarė: „Aš esu laiminga, nes dukterys vadins mane palaiminta“; ir ji praminė jį vardu Ašeras.
14Ir kviečių pjūties metu Rubenas nuėjęs rado ant lauko mandragorų ir jas parnešė savo motinai Lėjai. Tada Rachelė tarė Lėjai: „Duok man, meldžiu tave, savo sūnaus mandragorų“.
15O ji jai tarė: „Ar maža, kad tu esi atėmusi mano vyrą? Ar nori atimti ir mano sūnaus mandragoras?“ Ir Rachelė tarė: „Todėl jis šiąnakt gulės su tavimi už tavo sūnaus mandragoras“.
16Ir Jokūbui pareinant vakare iš lauko, Lėja išėjo jo pasitikti ir tarė: „Tu turi įeiti pas mane; nes aš tikrai pasamdžiau tave už savo sūnaus mandragoras“. Ir tą naktį jis gulėjo su ja.
17Ir Dievas išklausė Lėją ir ji pastojo, ir pagimdė Jokūbui penktąjį sūnų.
18Ir Lėja tarė: „Dievas man davė mano atlyginimą, kadangi daviau savo tarnaitę savo vyrui“; ir ji praminė jį vardu Isacharas.
19Ir Lėja vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui šeštąjį sūnų.
20Ir Lėja tarė: „Dievas suteikė man puikų kraitį; dabar mano vyras gyvens su manimi, nes aš jam pagimdžiau šešis sūnus; ir ji praminė jį vardu Zebulonas.
21Ir po to ji pagimdė dukterį ir ją praminė vardu Dina.
22Ir Dievas atsiminė Rachelę, ir Dievas ją išklausė bei atvėrė jos įsčias.
23Ir ji pastojo ir pagimdė sūnų; ir tarė: „Dievas nuėmė mano gėdą“;
24ir ji praminė jį vardu Juozapas; ir tarė: „VIEŠPATS man pridės dar kitą sūnų“.
25Ir įvyko, kai Rachelė pagimdė Juozapą, Jokūbas tarė Labanui: „Išleisk mane, kad vykčiau į savo paties vietą ir į savo šalį.
26Duok man mano žmonas ir mano vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man eiti; nes tu žinai mano tarnystę, kurią esu tau atlikęs“.
27Ir Labanas jam tarė: „Meldžiu tave, jei radau palankumą tavo akyse, pasilik; nes aš išmokau iš patyrimo, kad VIEŠPATS mane palaimino dėl tavęs“.
28Ir jis tarė: „Nurodyk man savo algą, ir aš ją duosiu“.
29Ir jis jam tarė: „Tu žinai, kaip tau tarnavau ir kaip tavo galvijai buvo su manimi.
30Nes jų buvo mažai, kurių prieš man atvykstant turėjai, o dabar yra priaugę iki daugybės; ir VIEŠPATS tave laimino nuo tada, kai atėjau; o dabar, kada aš galėsiu rūpintis ir savo šeimyna?“
31Ir jis tarė: „Ką tau duoti?“ O Jokūbas tarė: „Tu man nieko neduok; jei man padarysi tą dalyką, aš vėl ganysiu ir saugosiu tavo kaimenę;
32šiandien pereisiu per visą tavo kaimenę, išimdamas iš ten visus margus bei dėmėtus galvijus ir visus rudus galvijus tarp avių, o dėmėtus bei margus tarp ožkų; ir iš tokių bus mano užmokestis.
33Taip mano teisumas ateinančiu laiku atsakys už mane, kai ateis tavo akivaizdon dėl mano užmokesčio: visa, kas nebus marga bei dėmėta tarp ožkų ir ruda tarp avių, tai bus laikoma mano pavogta“.
34Ir Labanas tarė: „Štai norėčiau, kad tai būtų pagal tavo žodį“.
35Ir tą dieną jis išėmė dryžuotus bei dėmėtus ožius ir visas margas bei dėmėtas ožkas ir kiekvieną, kuriame buvo kas balto, ir visas rudas tarp avių, ir juos padavė į savo sūnų ranką.
36Ir jis paskyrė trijų dienų kelią tarp savęs ir Jokūbo; o Jokūbas ganė likusias Labano kaimenes.
37Ir Jokūbas pasiėmė šviežių tuopos, lazdyno ir kaštono lazdų; ir išlupinėjo jose baltus dryžius, padarydamas, kad pasirodytų lazdose esantis baltumas.
38Ir jis sustatė lazdas, kurias buvo išlupinėjęs, kaimenių akivaizdoje į latakus, į girdomuosius lovius, kai kaimenės atėjo gerti, kad jos pastotų atėjusios atsigerti.
39Ir kaimenės pastojo prieš lazdas ir atsivedė dryžuotus, margus bei dėmėtus galvijus.
40Ir Jokūbas atskyrė avinėlius ir nukreipė kaimenių veidus į dryžuotus ir visus ruduosius Labano kaimenėje; ir jis atsidėjo savo paties kaimenes atskirai ir nestatė jų prie Labano galvijų.
41Ir įvyko, kai tik stipresnieji galvijai pastojo, Jokūbas įdėjo lazdas į latakus prieš galvijų akis, kad jie pastotų tarp lazdų.
42Bet kai galvijai buvo silpni, jis jų neįdėdavo; taip silpnesnieji buvo Labano, o stipresnieji Jokūbo.
43Ir tas vyras nepaprastai augo ir turėjo daug galvijų, tarnaičių, tarnų, kupranugarių ir asilų.