1Tada Jokūbas leidosi savo kelionėn ir atvyko į rytų tautos šalį.
2Ir jis pažiūrėjo, ir štai šulinys lauke, ir štai ten buvo trys kaimenės avių, sugulusių prie jo; nes iš to šulinio jie girdė kaimenes; ir didelis akmuo buvo ant šulinio angos.
3Ir ten buvo susirinkusios visos kaimenės; ir jie nuritino akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė avis, ir vėl uždėjo akmenį ant šulinio angos į jo vietą.
4Ir Jokūbas jiems tarė: „Mano broliai, iš kur jūs esate?“ Ir jie tarė: „Mes iš Charano“.
5Ir jis jiems tarė: „Ar pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?“ Ir jie tarė: „Pažįstame jį “.
6Ir jis jiems tarė: „Ar jis sveikas?“ Ir jie tarė: „Sveikas“; ir štai jo duktė Rachelė ateina su avimis.
7Ir jis tarė: „Štai dar daug dienos, ir dar ne metas, kad būtų suvaryti galvijai; pagirdykite avis ir eikite, ganykite jas “.
8O jie tarė: „Mes negalime, iki susirinks visos kaimenės, ir jie nuritins akmenį nuo šulinio angos; tada mes pagirdysime avis“.
9Ir jam dar bekalbant su jais, Rachelė atėjo su savo tėvo avimis; nes ji saugojo jas.
10Ir įvyko, kai Jokūbas pamatė Rachelę, savo motinos brolio Labano dukterį, ir savo motinos brolio Labano avis, tada Jokūbas priėjo, nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano kaimenę.
11Ir Jokūbas pabučiavo Rachelę ir pakėlęs savo balsą verkė.
12Ir Jokūbas pasakė Rachelei, kad jis esąs jos tėvo brolis, kad jis esąs Rebekos sūnus; ir ji nubėgo ir pasakė savo tėvui.
13Ir įvyko, kai Labanas išgirdo žinią apie savo sesers sūnų Jokūbą, jis bėgo jo pasitikti ir jį apkabino, ir pabučiavo, ir nuvedė jį į savo namus. Ir jis papasakojo Labanui visus tuos dalykus.
14Ir Labanas jam tarė: „Tikrai tu esi mano kaulas ir mano kūnas“. Ir jis pasiliko pas jį mėnesiui.
15Ir Labanas tarė Jokūbui: „Kadangi tu esi mano brolis, argi turėtum man už dyką tarnauti? Pasakyk man, kokia turėtų būti tavo alga?“
16Ir Labanas turėjo dvi dukteris: vyresnioji buvo vardu Lėja, o jaunesnioji vardu Rachelė.
17Lėja buvo silpnų akių; o Rachelė buvo graži ir dailios išvaizdos.
18Ir Jokūbas pamilo Rachelę; ir tarė: „Aš tau tarnausiu septynerius metus už tavo jaunesniąją dukterį Rachelę“.
19Ir Labanas tarė: „Geriau kad duočiau ją tau, negu kad duočiau ją kitam vyrui; pasilik pas mane“.
20Ir Jokūbas tarnavo už Rachelę septynerius metus; ir jie jam pasirodė kaip kelios dienos, dėl meilės, kuria jis ją mylėjo.
21Ir Jokūbas tarė Labanui: „Duok man mano žmoną, nes išsipildė mano dienos, kad įeičiau pas ją“.
22Ir Labanas surinko visus tos vietovės žmones ir iškėlė puotą.
23Ir įvyko vakare, kad jis ėmė savo dukterį Lėją ir ją atvedė pas jį; ir jis įėjo pas ją.
24Ir Labanas davė savo dukteriai Lėjai savo tarnaitę Zilpą į tarnaites.
25Ir įvyko ryte, štai, tai buvo Lėja; ir jis tarė Labanui: „Kas tai yra, ką man padarei? Ar ne už Rachelę tarnavau pas tave? Tad kodėl mane apgavai?“
26O Labanas tarė: „Mūsų šalyje taip nedaroma, kad atiduotų jaunesniąją pirmiau pirmagimės.
27Išpildyk jos savaitę, ir mes tau duosime ir šitą, už tarnystę, kuria tarnausi pas mane dar kitus septynerius metus“.
28Ir Jokūbas taip padarė ir išpildė jos savaitę; ir jis jam davė taip pat savo dukterį Rachelę į žmonas.
29Ir Labanas davė savo dukteriai Rachelei savo tarnaitę Bilhą būti jos tarnaite.
30Ir jis įėjo ir pas Rachelę, ir taip pat mylėjo Rachelę labiau už Lėją, ir tarnavo pas jį dar kitus septynerius metus.
31Ir VIEŠPATS, matydamas, kad Lėja buvo nekenčiama, atidarė jos įsčias; bet Rachelė buvo nevaisinga.
32Ir Lėja pastojo ir pagimdė sūnų ir praminė jį vardu Rubenas; nes ji sakė: „Tikrai VIEŠPATS pažvelgė į mano sielvartą; todėl dabar mane mylės mano vyras“.
33Ir ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų; ir tarė: „Kadangi VIEŠPATS girdėjo, kad aš buvau nekenčiama, todėl jis man davė ir šitą sūnų “; ir ji praminė jį vardu Simeonas.
34Ir ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų; ir tarė: „Dabar, šįkart, mano vyras jungsis prie manęs, nes jam pagimdžiau tris sūnus“; todėl jis buvo pramintas vardu Levis.
35Ir ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų; ir ji tarė: „Dabar aš girsiu VIEŠPATĮ“; todėl ji praminė jį vardu Juda; ir liovėsi gimdžiusi.