1Ir Izaokas pašaukė Jokūbą, jį palaimino ir įpareigojo jį jam sakydamas: „Neimk žmonos iš Kanaano dukterų.
2Kelkis, vyk į Padan-Aramą, į tavo motinos tėvo Betuelio namus; ir iš ten imk sau žmoną iš tavo motinos brolio Labano dukterų.
3Ir Visagalis Dievas tepalaimina tave, tepadaro tave vaisingą ir tepadaugina tave, kad tu būtum tautų daugybė;
4ir teduoda tau Abraomo palaiminimą, tau ir tavo sėklai su tavimi; kad paveldėtum šalį, kurioje esi ateivis, kurią Dievas davė Abraomui“.
5Ir Izaokas išleido Jokūbą; ir jis vyko į Padan-Aramą pas Labaną, siro Betuelio sūnų, Jokūbo ir Ezavo motinos Rebekos brolį.
6Kai Ezavas pamatė, kad Izaokas palaimino Jokūbą ir jį išleido į Padan-Aramą žmonos iš ten imti; ir kad jį laimindamas jį įpareigojo, sakydamas: „Neimk žmonos iš Kanaano dukterų“;
7ir kad Jokūbas paklausė savo tėvo bei motinos ir buvo išvykęs į Padan-Aramą;
8ir Ezavas matydamas, kad Kanaano dukterys nepatiko jo tėvui Izaokui,
9tada Ezavas nuėjo pas Išmaelį ir prie savo turimųjų žmonų ėmė Mahalatą, Abraomo sūnaus Išmaelio dukterį, Nebajoto seserį, kad būtų jo žmona.
10O Jokūbas išvyko iš Beer-Šebos ir vyko Charano link.
11Ir jis užtiko vieną vietą ir ten pasiliko visą naktį, nes saulė buvo nusileidusi; ir jis paėmė iš tos vietos akmenų ir pasidėjo juos savo priegalviui, ir atsigulė toje vietoje miegoti.
12Ir jis sapnavo, ir štai kopėčios pastatytos ant žemės, o jų viršus siekė dangų; ir štai Dievo angelai jomis kilo ir leidosi.
13Ir štai VIEŠPATS stovėjo virš jų ir tarė: „Aš esu VIEŠPATS, tavo tėvo Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas; žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo sėklai;
14ir tavo sėkla bus kaip žemės dulkės, ir tu išsiplėsi į vakarus, į rytus, į šiaurę ir į pietus; ir tavyje bei tavo sėkloje bus palaimintos visos žemės šeimos.
15Ir štai aš esu su tavimi ir tave saugosiu visur, kur eisi, ir tave sugrąžinsiu į šitą šalį; nes aš nepaliksiu tavęs, kol padarysiu tai, apie ką esu tau kalbėjęs“.
16Ir Jokūbas pabudo iš savo miego ir tarė: „Tikrai VIEŠPATS yra šioje vietoje; o aš to nežinojau“.
17Ir jis bijojo ir tarė: „Kokia bauginanti ši vieta! Tai ne kas kita, kaip tik Dievo namai, ir tai yra dangaus vartai“.
18Ir Jokūbas atsikėlė anksti rytą ir paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs savo priegalviui, ir pastatė jį kaip stulpą, ir užpylė aliejaus ant jo viršaus.
19Ir jis praminė tą vietą vardu Bet-Elis; tačiau pirma tas miestas vadinosi vardu Lūzas.
20Ir Jokūbas davė įžadą, tardamas: „Jei Dievas bus su manimi ir mane saugos šiame kelyje, kuriuo einu, ir duos man duonos valgyti ir drabužių vilkėti,
21kad aš ramybėje sugrįžčiau į savo tėvo namus; tada VIEŠPATS bus mano Dievas;
22ir šitas akmuo, kurį pastačiau kaip stulpą, bus Dievo namai; ir iš viso, ką tu man duosi, aš tikrai tau duosiu dešimtinę“.