Genesis 27
1 Ir įvyko, kad, kai Izaokas buvo senas ir jo akys buvo aptemusios, jog jis nebegalėjo matyti, jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir jam tarė: „Mano sūnau“; o jis jam tarė: „Štai, aš čia“.
2 Ir jis tarė: „Štai, jau esu senas, nežinau savo mirties dienos;
3 taigi dabar, meldžiu tave, imk savo ginklus, savo strėlinę bei lanką ir išėjęs ant lauko sumedžiok man žvėrienos;
4 ir paruošk man skanų valgį, kokį aš mėgstu, ir atnešk man jį, kad aš valgyčiau; kad mano siela tave palaimintų prieš man mirštant“.
5 O Rebeka girdėjo, kai Izaokas kalbėjo savo sūnui Ezavui. Ir Ezavas nuėjo ant lauko žvėrienos medžioti ir jos parnešti.
6 Ir Rebeka kalbėjo savo sūnui Jokūbui, sakydama: „Štai aš išgirdau tavo tėvą kalbant tavo broliui Ezavui, sakant:
7 ‘Parnešk man žvėrienos ir paruošk man skanų valgį, kad aš valgyčiau ir prieš savo mirtį tave palaiminčiau VIEŠPATIES akivaizdoje’.
8 Taigi dabar, mano sūnau, paklusk mano balsui tame, ką tau liepsiu.
9 Eik dabar į kaimenę ir iš ten man atnešk du gerus ožiukus; o aš paruošiu iš jų tavo tėvui skanų valgį, kokį jis mėgsta;
10 ir tu jį nunešk savo tėvui, kad jis valgytų ir kad prieš savo mirtį tave palaimintų“.
11 O Jokūbas tarė savo motinai Rebekai: „Štai mano brolis Ezavas yra plaukuotas žmogus, o aš glotnus;
12 rasi mano tėvas mane pačiupinės, ir aš jam pasirodysiu kaip apgavikas; ir aš užsitrauksiu ant savęs prakeikimą, o ne palaiminimą“.
13 Ir jo motina jam tarė: „Ant manęs tebūna tavo prakeikimas, mano sūnau; tik paklusk mano balsui ir eik, atnešk man juos “.
14 Ir jis ėjo ir atgabeno bei atnešė juos savo motinai; o jo motina paruošė skanų valgį, kokį mėgo jo tėvas.
15 Ir Rebeka paėmė savo vyresniojo sūnaus Ezavo gražius drabužius, kurie buvo pas ją namuose, ir apvilko jais savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą;
16 ir ožiukų kailiais apvilko jo rankas ir jo kaklo glotnumą;
17 ir padavė skanųjį valgį ir duonos, kuriuos buvo paruošusi, į savo sūnaus Jokūbo ranką.
18 Ir jis atėjo pas savo tėvą ir tarė: „Mano tėve“; ir jis tarė: „Aš čia“; „kas tu esi, mano sūnau?“
19 Ir Jokūbas tarė savo tėvui: „Aš Ezavas, tavo pirmagimis; aš padariau pagal tai, kaip man liepei; kelkis, meldžiu tave, atsisėsk ir valgyk mano žvėrienos, kad tavo siela mane palaimintų“.
20 Ir Izaokas tarė savo sūnui: „Kaipgi yra, mano sūnau, kad taip greitai tai radai?“ Ir jis tarė: „Nes VIEŠPATS, tavo Dievas, man tai atnešė“.
21 Ir Izaokas tarė Jokūbui: „Prisiartink, meldžiu tave, kad aš apčiupinėčiau tave, mano sūnau, ar tu esi tas pats mano sūnus Ezavas, ar ne“.
22 Ir Jokūbas prisiartino prie savo tėvo Izaoko; o tas jį apčiupinėjo ir tarė: „Balsas yra Jokūbo balsas, bet rankos yra Ezavo rankos“.
23 Ir jis neatpažino jo, nes jo rankos buvo plaukuotos, kaip jo brolio Ezavo rankos; taigi jis palaimino jį.
24 Ir jis tarė: „Ar tu esi tas pats mano sūnus Ezavas?“ Ir jis tarė: „Aš esu “.
25 Ir jis tarė: „Atnešk tai prie manęs ir aš valgysiu savo sūnaus žvėrienos, kad tave palaimintų mano siela“. Ir jis atnešė tai prie jo, ir jis valgė; ir jis atnešė jam vyno, ir jis gėrė.
26 Ir jo tėvas Izaokas jam tarė: „Prieik dabar ir pabučiuok mane, mano sūnau“.
27 Ir jis priartėjo ir pabučiavo jį; ir jis pauostė jo drabužių kvapą ir palaimino jį bei tarė: „Štai mano sūnaus kvapas kaip kvapas lauko, kurį palaimino VIEŠPATS;
28 todėl Dievas tegul tau duoda iš dangaus rasos ir žemės riebumo, ir apsčiai javų bei vyno;
29 tegul tarnauja tau tautos ir tenusilenkia tau tautybės; būk viešpats savo broliams, ir tenusilenkia tau tavo motinos sūnūs; kas tave keikia, tebūna prakeiktas, o kas tave laimina, tebūna palaimintas“.
30 Ir įvyko, kad, kai tik Izaokas buvo baigęs laiminti Jokūbą ir Jokūbas vos buvo išėjęs nuo savo tėvo Izaoko akivaizdos, jo brolis Ezavas atėjo iš savo medžioklės.
31 Ir jis irgi pagamino skanų valgį ir atnešė tai savo tėvui, ir tarė savo tėvui: „Tegul mano tėvas atsikelia ir valgo savo sūnaus žvėrienos, kad mane palaimintų tavo siela“.
32 Ir jo tėvas Izaokas jam tarė: „Kas tu esi?“ Ir jis tarė: „Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas“.
33 Ir Izaokas labai smarkiai drebėjo ir tarė: „Kas? Kur yra tas, kuris sumedžiojo žvėrienos ir man jos atnešė, ir aš, prieš tau ateinant, visko valgiau ir jį palaiminau? Taip, ir jis bus palaimintas“.
34 Ir kai Ezavas išgirdo savo tėvo žodžius, jis šaukė stipriu ir nepaprastai karčiu šauksmu ir tarė savo tėvui: „Palaimink mane, taip pat ir mane, o mano tėve!“
35 O jis tarė: „Tavo brolis atėjo su klasta ir atėmė tavo palaiminimą“.
36 Ir jis tarė: „Argi ne teisingai jis pramintas Jokūbu? Nes tuos du kartus jis užėmė mano vietą; jis atėmė mano pirmagimystę; ir štai dabar jis atėmė mano palaiminimą“. Ir jis tarė: „Ar tu man neužlaikei jokio palaiminimo?“
37 Ir Izaokas atsakydamas tarė Ezavui: „Štai aš jį padariau tavo viešpačiu ir visus jo brolius jam daviau į tarnus; ir javais bei vynu jį pastiprinau; ir ką gi aš dabar darysiu tau, mano sūnau?“
38 Ir Ezavas tarė savo tėvui: „Ar tik vieną turi palaiminimą, mano tėve? Palaimink mane, taip pat ir mane, o mano tėve“. Ir Ezavas pakėlęs savo balsą verkė.
39 Ir jo tėvas Izaokas atsakydamas jam tarė: „Štai tavo gyvenimas bus riebumas iš žemės ir iš dangaus rasõs iš aukštai;
40 ir savo kalaviju gyvensi ir savo broliui tarnausi; ir įvyks, kai tu viešpatausi, tada nutrauksi jo jungą nuo savo kaklo“.
41 Ir Ezavas nekentė Jokūbo dėl palaiminimo, kuriuo jo tėvas jį palaimino; ir Ezavas tarė savo širdyje: „Čia pat yra gedėjimo dėl mano tėvo dienos; tada aš užmušiu savo brolį Jokūbą“.
42 Ir Rebekai buvo pranešti šie jos vyresniojo sūnaus Ezavo žodžiai; ir ji pasiuntė ir pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir jam tarė: „Štai tavo brolis Ezavas dėl tavęs guodžiasi, ketindamas tave nužudyti.
43 Taigi dabar, mano sūnau, paklusk mano balsui; ir kelkis, bėk pas mano brolį Labaną į Charaną;
44 ir keletą dienų pasilik pas jį, kol nusisuks tavo brolio įtūžis;
45 kol tavo brolio pyktis nusigręš nuo tavęs, ir jis pamirš, ką esi jam padaręs; tada aš nusiųsiu ir tave iš ten pargabendinsiu; kodėl aš turėčiau ir jūsų abiejų netekti vieną dieną?“
46 Ir Rebeka tarė Izaokui: „Aš nuvargau nuo savo gyvenimo dėl Heto dukterų; jei Jokūbas ims žmoną iš Heto dukterų, tokią, kaip šitos, esančios iš tos šalies dukterų, ką gero man beduos mano gyvenimas?“