1Ir Jokūbas nukeliavo sau, ir jį pasitiko Dievo angelai.
2Ir Jokūbas, juos išvydęs, tarė: „Tai Dievo kariuomenė“; ir jis praminė tą vietą vardu Machanaimas.
3Ir Jokūbas siuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seyro šalį, Edomo kraštą.
4Ir jis jiems įsakė, sakydamas: „Šitaip sakykite mano viešpačiui Ezavui: ‘Taip sako tavo tarnas Jokūbas: Buvau laikinai apsigyvenęs pas Labaną ir pasilikau ten iki dabar;
5ir aš turiu jaučių, asilų ir kaimenių, tarnų ir tarnaičių; ir pasiunčiau pranešti savo viešpačiui, kad rasčiau malonę tavo akyse’“.
6Ir pasiuntiniai sugrįžo pas Jokūbą, sakydami: „Mes nuėjome pas tavo brolį Ezavą, o jis taip pat ateina tavęs pasitikti, ir su juo keturi šimtai vyrų“.
7Tada Jokūbas labai nusigando ir sielojosi; ir jis padalijo su juo esančią liaudį, kaimenes, bandas ir kupranugarius į du būrius;
8ir tarė: „Jei Ezavas ateis prie vieno būrio ir jį sumuš, tuomet kitas išlikęs būrys išsigelbės“.
9Ir Jokūbas tarė: „O, mano tėvo Abraomo Dieve ir mano tėvo Izaoko Dieve, VIEŠPATIE, kuris man sakei: ‘Grįžk į savo šalį pas savo gimines, ir aš tau gera darysiu’;
10aš nevertas nei mažiausio iš visų gailestingumų ir visos tiesos, kurią esi parodęs savo tarnui; nes su savo lazda aš perėjau šį Jordaną; o dabar aš tapau dviem būriais.
11Išgelbėk mane, meldžiu tave, iš mano brolio rankos, iš Ezavo rankos; nes aš jo bijau, kad jis neateitų ir nesumuštų manęs bei motinos su vaikais.
12Ir tu sakei: ‘Aš tikrai darysiu tau gera ir padarysiu tavo sėklą kaip jūros smiltis, kurių dėl daugybės negalima suskaičiuoti’“.
13Ir jis ten nakvojo tą pačią naktį; ir paėmė iš to, kas pateko į jo ranką, dovaną savo broliui Ezavui:
14du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų,
15trisdešimt melžiamų kupranugarių su jų kumeliukais, keturiasdešimt karvių ir dešimt bulių, dvidešimt asilių ir dešimt asiliukų.
16Ir jis juos davė savo tarnams į rankas, kiekvieną bandą atskirai; ir tarė savo tarnams: „Eikite pirma manęs ir palikite tarpą tarp bandos ir bandos“.
17Ir jis įsakė pirmajam, sakydamas: „Kai tave pasitiks mano brolis Ezavas ir tavęs paklaus, sakydamas: ‘Kieno tu esi? Ir kur eini? Ir kieno yra šitie tavo priešakyje?’
18Tuomet tu sakyk: ‘ Jie yra tavo tarno Jokūbo; tai dovana siunčiama mano viešpačiui Ezavui; o štai ir jis mums iš paskos’“.
19Ir taip jis įsakė antrajam ir trečiajam, ir visiems, kurie ėjo paskui bandas, tardamas: „Šitaip kalbėkite Ezavui, kai jį sutiksite.
20Ir dar sakykite: ‘Štai tavo tarnas Jokūbas yra mums iš paskos’“. Nes jis tarė: „Aš jį permaldausiu dovana, kuri eina pirma manęs, o paskui išvysiu jo veidą; galbūt jis iš manęs priims“.
21Taip dovana ėjo pirma jo; o pats tą naktį nakvojo būryje.
22Ir atsikėlęs tą naktį jis paėmė abi savo žmonas, abi savo tarnaites bei vienuolika savo sūnų ir perbrido Jaboko brastą.
23Ir jis, juos paėmęs, persiuntė per upelį ir persiuntė viską, ką turėjo.
24O Jokūbas pasiliko vienas; ir ten toks vyras grūmėsi su juo iki prabrėško aušra.
25Ir matydamas, kad jo nenugali, jis palietė jo šlaunies įdubą; ir Jokūbo šlaunies įduba išsinarino jam besigrūmiant su juo.
26Ir jis tarė: „Paleisk mane, nes brėkšta aušra“. O jis tarė: „Aš tavęs nepaleisiu, jei manęs nepalaiminsi“.
27Ir jis jam tarė: „Kuo tu vardu?“ Ir jis tarė: „Jokūbas“.
28Ir jis tarė: „Tu jau nebebūsi vadinamas Jokūbo vardu, bet Izraeliu; nes kaip kunigaikštis tu turi jėgos su Dievu ir su žmonėmis, ir nugalėjai“.
29Ir Jokūbas jo klausdamas tarė: „Pasakyk man, meldžiu tave, savo vardą“. Ir jis tarė: „Dėl ko tai yra, kad klausi mano vardo?“ Ir jis jį ten palaimino.
30Ir Jokūbas pavadino tą vietą vardu Penielis: „Nes aš regėjau Dievą veidas į veidą, ir mano gyvybė yra išsaugota“.
31Ir jam einant per Penuelį, jam patekėjo saulė, ir jis šlubavo savo šlaunimi.
32Todėl iki šios dienos Izraelio vaikai nevalgo sutraukimo sausgyslės, esančios ant šlaunies įdubos; nes jis palietė Jokūbo šlaunies įdubą prie sutraukimo sausgyslės.