Bible

1 Ir Jokūbas nukeliavo sau, ir jį pasitiko Dievo angelai. 2 Ir Jokūbas, juos išvydęs, tarė: „Tai Dievo kariuomenė“; ir jis praminė tą vietą vardu Machanaimas. 3 Ir Jokūbas siuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seyro šalį, Edomo kraštą. 4 Ir jis jiems įsakė, sakydamas: „Šitaip sakykite mano viešpačiui Ezavui: ‘Taip sako tavo tarnas Jokūbas: Buvau laikinai apsigyvenęs pas Labaną ir pasilikau ten iki dabar; 5 ir aš turiu jaučių, asilų ir kaimenių, tarnų ir tarnaičių; ir pasiunčiau pranešti savo viešpačiui, kad rasčiau malonę tavo akyse’“. 6 Ir pasiuntiniai sugrįžo pas Jokūbą, sakydami: „Mes nuėjome pas tavo brolį Ezavą, o jis taip pat ateina tavęs pasitikti, ir su juo keturi šimtai vyrų“. 7 Tada Jokūbas labai nusigando ir sielojosi; ir jis padalijo su juo esančią liaudį, kaimenes, bandas ir kupranugarius į du būrius; 8 ir tarė: „Jei Ezavas ateis prie vieno būrio ir jį sumuš, tuomet kitas išlikęs būrys išsigelbės“. 9 Ir Jokūbas tarė: „O, mano tėvo Abraomo Dieve ir mano tėvo Izaoko Dieve, VIEŠPATIE, kuris man sakei: ‘Grįžk į savo šalį pas savo gimines, ir aš tau gera darysiu’; 10 aš nevertas nei mažiausio iš visų gailestingumų ir visos tiesos, kurią esi parodęs savo tarnui; nes su savo lazda aš perėjau šį Jordaną; o dabar aš tapau dviem būriais. 11 Išgelbėk mane, meldžiu tave, iš mano brolio rankos, iš Ezavo rankos; nes aš jo bijau, kad jis neateitų ir nesumuštų manęs bei motinos su vaikais. 12 Ir tu sakei: ‘Aš tikrai darysiu tau gera ir padarysiu tavo sėklą kaip jūros smiltis, kurių dėl daugybės negalima suskaičiuoti’“. 13 Ir jis ten nakvojo tą pačią naktį; ir paėmė iš to, kas pateko į jo ranką, dovaną savo broliui Ezavui: 14 du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų, 15 trisdešimt melžiamų kupranugarių su jų kumeliukais, keturiasdešimt karvių ir dešimt bulių, dvidešimt asilių ir dešimt asiliukų. 16 Ir jis juos davė savo tarnams į rankas, kiekvieną bandą atskirai; ir tarė savo tarnams: „Eikite pirma manęs ir palikite tarpą tarp bandos ir bandos“. 17 Ir jis įsakė pirmajam, sakydamas: „Kai tave pasitiks mano brolis Ezavas ir tavęs paklaus, sakydamas: ‘Kieno tu esi? Ir kur eini? Ir kieno yra šitie tavo priešakyje?’ 18 Tuomet tu sakyk: ‘ Jie yra tavo tarno Jokūbo; tai dovana siunčiama mano viešpačiui Ezavui; o štai ir jis mums iš paskos’“. 19 Ir taip jis įsakė antrajam ir trečiajam, ir visiems, kurie ėjo paskui bandas, tardamas: „Šitaip kalbėkite Ezavui, kai jį sutiksite. 20 Ir dar sakykite: ‘Štai tavo tarnas Jokūbas yra mums iš paskos’“. Nes jis tarė: „Aš jį permaldausiu dovana, kuri eina pirma manęs, o paskui išvysiu jo veidą; galbūt jis iš manęs priims“. 21 Taip dovana ėjo pirma jo; o pats tą naktį nakvojo būryje. 22 Ir atsikėlęs tą naktį jis paėmė abi savo žmonas, abi savo tarnaites bei vienuolika savo sūnų ir perbrido Jaboko brastą. 23 Ir jis, juos paėmęs, persiuntė per upelį ir persiuntė viską, ką turėjo. 24 O Jokūbas pasiliko vienas; ir ten toks vyras grūmėsi su juo iki prabrėško aušra. 25 Ir matydamas, kad jo nenugali, jis palietė jo šlaunies įdubą; ir Jokūbo šlaunies įduba išsinarino jam besigrūmiant su juo. 26 Ir jis tarė: „Paleisk mane, nes brėkšta aušra“. O jis tarė: „Aš tavęs nepaleisiu, jei manęs nepalaiminsi“. 27 Ir jis jam tarė: „Kuo tu vardu?“ Ir jis tarė: „Jokūbas“. 28 Ir jis tarė: „Tu jau nebebūsi vadinamas Jokūbo vardu, bet Izraeliu; nes kaip kunigaikštis tu turi jėgos su Dievu ir su žmonėmis, ir nugalėjai“. 29 Ir Jokūbas jo klausdamas tarė: „Pasakyk man, meldžiu tave, savo vardą“. Ir jis tarė: „Dėl ko tai yra, kad klausi mano vardo?“ Ir jis jį ten palaimino. 30 Ir Jokūbas pavadino tą vietą vardu Penielis: „Nes aš regėjau Dievą veidas į veidą, ir mano gyvybė yra išsaugota“. 31 Ir jam einant per Penuelį, jam patekėjo saulė, ir jis šlubavo savo šlaunimi. 32 Todėl iki šios dienos Izraelio vaikai nevalgo sutraukimo sausgyslės, esančios ant šlaunies įdubos; nes jis palietė Jokūbo šlaunies įdubą prie sutraukimo sausgyslės.