1Taipogi jis garsiu balsu šaukė man į ausis, sakydamas: „Priartink tuos, kurie įpareigoti dėl miesto, kiekvieną su savo naikinančiu ginklu savo rankoje“.
2Ir štai šeši vyrai atėjo nuo aukštutinių vartų kelio, nukreipto į šiaurę, ir kiekvienas su žudymo ginklu savo rankoje; o tarp jų vienas vyras buvo apsivilkęs linu, su raštininko rašaline prie juosmens; jie įėjo ir atsistojo šalia varinio aukuro.
3Ir Izraelio Dievo šlovė buvo pakilusi nuo cherubo, ant kurio ji buvo, namų slenksčio link. Ir jis pašaukė vyrą, apsivilkusį linu, turintį raštininko rašalinę prie juosmens;
4ir VIEŠPATS jam tarė: „Eik per miesto vidurį, per Jeruzalės vidurį, ir paženklink kaktas žmonių, kurie dejuoja ir šaukia dėl visų jos tarpe daromų bjaurysčių“.
5O kitiems, man girdint, jis tarė: „Eikite paskui jį per miestą ir užmušinėkite; tenesigaili jūsų akis, ir nepasigailėkite;
6visiškai išžudykite senus ir jaunus, mergeles ir mažus vaikus, ir moteris; bet nesiartinkite prie tų, ant kurių yra ženklas; ir pradėkite nuo mano šventovės“. Tada jie pradėjo nuo vyrų senolių, esančių priešais namus.
7Ir jis jiems tarė: „Suterškite namus ir pripildykite kiemus užmuštųjų; išeikite“. Ir jie išėjo ir žudė mieste.
8Ir įvyko, kai jie žudė juos, ir aš buvau išlikęs, aš parpuoliau veidu į žemę ir šaukdamas tariau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Ar tu sunaikinsi visą Izraelio likutį, išliedamas savo įtūžį ant Jeruzalės?“
9Tada jis man tarė: „Izraelio namų ir Judos neteisybė yra nepaprastai didelė, ir šalis pilna kraujo, o miestas pilnas iškreiptumo; nes jie sako: ‘VIEŠPATS paliko žemę, ir VIEŠPATS nemato’.
10Tad ir mano akis nepagailės, ir aš nesigailėsiu, bet atlyginsiu jų kelią jiems ant galvų“.
11Ir štai vyras, apsivilkęs linu, turintis rašalinę prie juosmens, pranešė reikalą, sakydamas: „Padariau, kaip man įsakei“.