Ezekiel 9
1 Taipogi jis garsiu balsu šaukė man į ausis, sakydamas: „Priartink tuos, kurie įpareigoti dėl miesto, kiekvieną su savo naikinančiu ginklu savo rankoje“.
2 Ir štai šeši vyrai atėjo nuo aukštutinių vartų kelio, nukreipto į šiaurę, ir kiekvienas su žudymo ginklu savo rankoje; o tarp jų vienas vyras buvo apsivilkęs linu, su raštininko rašaline prie juosmens; jie įėjo ir atsistojo šalia varinio aukuro.
3 Ir Izraelio Dievo šlovė buvo pakilusi nuo cherubo, ant kurio ji buvo, namų slenksčio link. Ir jis pašaukė vyrą, apsivilkusį linu, turintį raštininko rašalinę prie juosmens;
4 ir VIEŠPATS jam tarė: „Eik per miesto vidurį, per Jeruzalės vidurį, ir paženklink kaktas žmonių, kurie dejuoja ir šaukia dėl visų jos tarpe daromų bjaurysčių“.
5 O kitiems, man girdint, jis tarė: „Eikite paskui jį per miestą ir užmušinėkite; tenesigaili jūsų akis, ir nepasigailėkite;
6 visiškai išžudykite senus ir jaunus, mergeles ir mažus vaikus, ir moteris; bet nesiartinkite prie tų, ant kurių yra ženklas; ir pradėkite nuo mano šventovės“. Tada jie pradėjo nuo vyrų senolių, esančių priešais namus.
7 Ir jis jiems tarė: „Suterškite namus ir pripildykite kiemus užmuštųjų; išeikite“. Ir jie išėjo ir žudė mieste.
8 Ir įvyko, kai jie žudė juos, ir aš buvau išlikęs, aš parpuoliau veidu į žemę ir šaukdamas tariau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Ar tu sunaikinsi visą Izraelio likutį, išliedamas savo įtūžį ant Jeruzalės?“
9 Tada jis man tarė: „Izraelio namų ir Judos neteisybė yra nepaprastai didelė, ir šalis pilna kraujo, o miestas pilnas iškreiptumo; nes jie sako: ‘VIEŠPATS paliko žemę, ir VIEŠPATS nemato’.
10 Tad ir mano akis nepagailės, ir aš nesigailėsiu, bet atlyginsiu jų kelią jiems ant galvų“.
11 Ir štai vyras, apsivilkęs linu, turintis rašalinę prie juosmens, pranešė reikalą, sakydamas: „Padariau, kaip man įsakei“.