Ezekiel 3
1 Jis man dar tarė: „Žmogaus sūnau, valgyk, ką randi; valgyk šitą ritinį ir eik, kalbėk Izraelio namams“.
2 Taigi aš atvėriau savo burną, ir jis man davė valgyti tą ritinį.
3 Ir jis man tarė: „Žmogaus sūnau, pamaitink savo pilvą ir pripildyk savo vidurius šituo ritiniu, kurį aš tau duodu“. Tada aš jį valgiau; ir jis mano burnoje buvo saldus kaip medus.
4 Ir jis man tarė: „Žmogaus sūnau, eik, nueik į Izraelio namus ir jiems kalbėk mano žodžiais.
5 Nes tu nesi siunčiamas pas svetimos šnekos ir sunkios kalbos žmones, bet pas Izraelio namus;
6 ne pas daugelį svetimos šnekos ir sunkios kalbos tautų, kurių žodžių negali suprasti. Tikrai, jei tave siųsčiau pas jas, jos tavęs klausytų.
7 Bet Izraelio namai tavęs neklausys; nes jie manęs neklausys; nes visi Izraelio namai yra įžūlūs ir kietaširdžiai.
8 Štai aš padariau tavo veidą tvirtą prieš jų veidus ir tavo kaktą tvirtą prieš jų kaktas.
9 Kaip deimantas kietesnis už titnagą, tokią padariau tavo kaktą; nebijok jų ir nebūk sunerimęs nuo jų žvilgsnių, nors jie maištingi namai“.
10 Jis man dar tarė: „Žmogaus sūnau, visus mano žodžius, kuriuos tau kalbėsiu, priimk į savo širdį ir išgirsk savo ausimis.
11 Ir eik, nueik pas belaisvius, pas savo tautos vaikus, kalbėk jiems ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS’; ar jie klausys, ar jie susilaikys“.
12 Tada dvasia pakėlė mane ir aš išgirdau sau už nugaros didelį veržlų balsą, sakantį: „ Tebūna palaiminta VIEŠPATIES šlovė iš jo vietos“.
13 Taip pat išgirdau garsą gyvųjų sutvėrimų sparnų, liečiančių vienas kitą, ir priešais juos esančių ratų bildesį, ir didelį veržlų garsą.
14 Taigi dvasia mane pakėlė ir nunešė, ir aš ėjau apkartęs, užsidegęs dvasia; bet VIEŠPATIES ranka buvo stipri ant manęs.
15 Tada aš atvykau į Tel-Abibą pas belaisvius, gyvenančius prie Kebaro upės, ir sėdėjau, kur jie sėdėjo, ir pasilikau ten tarp jų apstulbęs septynias dienas.
16 Ir septynioms dienoms pasibaigus įvyko, kad man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
17 „Žmogaus sūnau, aš tave paskyriau sargybiniu Izraelio namams; todėl išgirsk žodį iš mano burnos ir duok jiems įspėjimą nuo manęs.
18 Kai sakysiu nedorėliui: ‘Tu tikrai mirsi’, o tu jo neįspėsi ir nekalbėsi, kad įspėtum nedorėlį dėl jo nedoro kelio, kad išgelbėtum jo gyvybę; tas nedorėlis mirs savo neteisybėje, bet jo kraujo aš pareikalausiu iš tavo rankos.
19 Tačiau jei tu įspėsi nedorėlį, bet jis nenusisuks nuo savo nedorystės ir nuo savo nedoro kelio, jis mirs savo neteisybėje, bet tu būsi išgelbėjęs savo sielą.
20 Vėl gi, kai teisusis nusigręš nuo savo teisumo ir darys neteisybę, ir aš prieš jį padėsiu kliūtį, jis mirs; kadangi tu nebūsi jo įspėjęs, jis mirs savo nuodėmėje, ir nebus atsiminta jo padaryto teisumo; bet jo kraujo aš pareikalausiu iš tavo rankos.
21 Tačiau jei tu įspėsi teisųjį, kad teisusis nenusidėtų, ir jis nenusidės, jis tikrai išliks gyvas, nes jis įspėtas; taip pat ir tu būsi išgelbėjęs savo sielą“.
22 Ir ten ant manęs buvo VIEŠPATIES ranka, ir jis man tarė: „Kelkis, išeik į lygumą, ir ten aš kalbėsiu su tavimi“.
23 Tada aš atsikėliau ir išėjau į lygumą; ir štai ten stovėjo VIEŠPATIES šlovė, kaip ta šlovė, kurią mačiau prie Kebaro upės; ir aš parpuoliau veidu į žemę.
24 Tada dvasia įėjo į mane, pastatė mane ant mano kojų, kalbėjo su manimi ir man tarė: „Eik, užsirakink savo namų viduje.
25 Bet tu, žmogaus sūnau, žiūrėk, jie uždės ant tavęs raiščius ir jais tave suriš, ir tu neišeisi tarp jų;
26 ir aš taip prilipdysiu tavo liežuvį prie tavo gomurio, kad būsi nebylys ir nebūsi jiems pabarėjas; nes jie yra maištingi namai.
27 Bet kai aš kalbėsiu su tavimi, aš atversiu tavo burną, ir tu jiems sakysi: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kas klausosi, tas tesiklauso, o kas susilaiko, tas tesusilaiko’; nes jie yra maištingi namai“.