Ezekiel 2
1 Ir jis man tarė: „Žmogaus sūnau, stokis ant savo kojų, ir aš tau kalbėsiu“.
2 Jam prakalbus į mane, dvasia įėjo į mane ir pastatė mane ant mano kojų, kai aš girdėjau jį, kalbantį man.
3 Ir jis man tarė: „Žmogaus sūnau, aš tave siunčiu pas Izraelio vaikus, pas maištaujančią tautą, kurie maištavo prieš mane; jie ir jų tėvai nusižengė prieš mane iki pat šios dienos.
4 Nes jie įžūlūs vaikai ir kietaširdžiai. Pas juos aš tave siunčiu; ir tu jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS’.
5 O jie, ar jie klausys, ar jie susilaikys (nes jie yra maištaujantys namai), tačiau žinos, kad pranašas buvo tarp jų.
6 O tu, žmogaus sūnau, nebijok jų ir nebijok jų žodžių, nors erškėčiai ir dygliai yra su tavimi, ir tu gyveni tarp skorpionų; nebijok jų žodžių ir nebūk sunerimęs nuo jų žvilgsnių, nors jie yra maištingi namai.
7 Ir tu jiems kalbėk mano žodžius, ar jie klausysis, ar jie susilaikys; nes jie yra labai maištingi.
8 Bet tu, žmogaus sūnau, klausyk, ką aš tau kalbu: ‘Nebūk maištingas kaip anie maištingi namai; atverk savo burną ir valgyk, ką aš tau duodu’“.
9 Ir kai pažvelgiau, štai ranka, ištiesta į mane; ir štai joje buvo knygos ritinys;
10 ir jis išskleidė jį prieš mane; ir jis buvo prirašytas viduje ir išorėje; ir jame buvo užrašytos raudos, gedulas ir vargas.