1Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
2„Žmogaus sūnau, nukreipk savo veidą į Jeruzalę ir lašink savo žodį link šventovių, ir pranašauk prieš Izraelio šalį,
3ir sakyk Izraelio šaliai: ‘Taip sako VIEŠPATS: Štai aš esu prieš tave ir išsitrauksiu savo kalaviją iš jo makšties, ir iškirsiu iš tavęs teisųjį ir nedorėlį.
4Kadangi iškirsiu iš tavęs teisųjį ir nedorėlį, todėl išeis mano kalavijas iš savo makšties prieš visus kūnus nuo pietų iki šiaurės;
5kad visi kūnai žinotų, kad aš, VIEŠPATS, ištraukiau savo kalaviją iš jo makšties; jis nebesugrįš.
6Todėl tu, žmogaus sūnau, dūsauk laužydamas savo strėnas; ir su kartumu dūsauk jų akyse.
7Ir bus, kai jie tau sakys: „Kodėl tu dūsauji?“, tuomet atsakyk: „Dėl žinios, nes ji ateina“; ir sutirps kiekviena širdis, nusilps visos rankos, nualps kiekviena dvasia, ir visi keliai bus silpni kaip vanduo; štai ji ateina ir įvyks’, – sako Viešpats DIEVAS“.
8Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
9„Žmogaus sūnau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip sako VIEŠPATS: Sakyk: „Kalavijas, kalavijas pagaląstas ir taip pat nušveistas;
10jis pagaląstas smarkioms skerdynėms vykdyti; jis nušveistas, kad žėrėtų; tad ar mums linksmintis? Jis niekina mano sūnaus lazdą kaip bet kokį medį.
11Jis padavė jį nušveisti, kad būtų imamas į ranką; šis kalavijas yra pagaląstas ir nušveistas, kad jį paduotų į žudiko ranką“.
12Šauk ir kauk, žmogaus sūnau; nes jis bus ant mano tautos, jis bus ant visų Izraelio kunigaikščių; siaubas dėl kalavijo apims mano tautą; todėl plok sau per šlaunį.
13Nes tai išbandymas; o ką, jei kalavijas paniekins lazdą? Jos nebebus, – sako Viešpats DIEVAS.
14– Todėl tu, žmogaus sūnau, pranašauk ir plok ranka į ranką, ir tegul trečią kartą kalavijas padvigubėja, užmuštųjų kalavijas; tai nužudytų didžiūnų kalavijas, įeinantis į jų slaptus kambarius.
15Aš nukreipiau kalavijo smaigalį prieš visus jų vartus, kad nualptų jų širdys ir padaugėtų jų griuvėsių; ak! Jis nublizgintas, apsiaustas skerdynėms.
16Eik vienu ar kitu keliu, į dešinę ar į kairę, kur tik nukreiptas tavo veidas.
17Aš irgi suplosiu rankomis ir ilsinsiu savo įtūžį; aš, VIEŠPATS, tai pasakiau’“.
18Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
19„Žmogaus sūnau, paskirk sau du kelius, kuriais galėtų ateiti Babilono karaliaus kalavijas; jie abu išeis iš vienos šalies; ir išrink vietą, išrink ją kelio į miestą pradžioje.
20Paskirk kelią, kad kalavijas ateitų į amoniečių Rabą ir į Judą, į sutvirtintą Jeruzalę.
21Nes Babilono karalius sustojo kelio išsišakojime, dviejų kelių pradžioje, kad paburtų; jis nublizgino savo strėles, tarėsi su atvaizdais, apžiūrėjo kepenis.
22Jo dešinėje buvo būrimas apie Jeruzalę, kad paskirtų vadus atverti burną žudynėse, kad šauksmu keltų balsą, kad paskirtų mūrdaužius prieš vartus, kad supiltų kalną ir pastatytų fortą.
23Ir jiems, davusiems priesaikas, tai bus kaip apgaulingas būrimas jų akyse; bet jis prisimins tą neteisybę, kad jie būtų pagauti.
24Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kadangi jūs priminėte savo neteisybę savo nusižengimus atidengdami taip, kad visuose jūsų darbuose pasirodo jūsų nuodėmės; aš sakau, – kadangi jūs prisimenami, tai būsite pagauti ranka.
25O tu, susiteršęs nedoras Izraelio kunigaikšti, kurio diena atėjo, kai neteisybei bus galas,
26taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Nuimk diademą, nuimk vainiką; to paties nebebus; išaukštink nužemintąjį ir pažemink aukštąjį.
27Aš tai nuversiu, nuversiu, nuversiu; ir to nebebus, kol ateis tas, kuris turi teisę; ir jam tai duosiu’.
28O tu, žmogaus sūnau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS apie amoniečius ir apie jų priekaištą; sakyk: Kalavijas, kalavijas ištrauktas; nublizgintas skerdynėms, kad rytų, nes yra žėrintis;
29kai jie mato tau tuštybę, kai buria tau melą, kad tave atvestų ant sprandų užmuštųjų, nedorėlių, kurių diena atėjo, kai jų neteisybei bus galas.
30Ar aš jį sugrąžinsiu į jo makštį? Tave teisiu toje vietoje, kur buvai sutvertas, tavo gimtoje šalyje.
31Ir aš išliesiu ant tavęs savo pasipiktinimą, pūsiu į tave savo rūstybės ugnimi ir atiduosiu tave į žvėriškų bei įgudusių žudyti žmonių rankas.
32Tu būsi kuras ugniai; tavo kraujas bus šalies viduje; tavęs nebeatsimins; nes aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau’“.