Ezekiel 21
1 Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
2 „Žmogaus sūnau, nukreipk savo veidą į Jeruzalę ir lašink savo žodį link šventovių, ir pranašauk prieš Izraelio šalį,
3 ir sakyk Izraelio šaliai: ‘Taip sako VIEŠPATS: Štai aš esu prieš tave ir išsitrauksiu savo kalaviją iš jo makšties, ir iškirsiu iš tavęs teisųjį ir nedorėlį.
4 Kadangi iškirsiu iš tavęs teisųjį ir nedorėlį, todėl išeis mano kalavijas iš savo makšties prieš visus kūnus nuo pietų iki šiaurės;
5 kad visi kūnai žinotų, kad aš, VIEŠPATS, ištraukiau savo kalaviją iš jo makšties; jis nebesugrįš.
6 Todėl tu, žmogaus sūnau, dūsauk laužydamas savo strėnas; ir su kartumu dūsauk jų akyse.
7 Ir bus, kai jie tau sakys: „Kodėl tu dūsauji?“, tuomet atsakyk: „Dėl žinios, nes ji ateina“; ir sutirps kiekviena širdis, nusilps visos rankos, nualps kiekviena dvasia, ir visi keliai bus silpni kaip vanduo; štai ji ateina ir įvyks’, – sako Viešpats DIEVAS“.
8 Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
9 „Žmogaus sūnau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip sako VIEŠPATS: Sakyk: „Kalavijas, kalavijas pagaląstas ir taip pat nušveistas;
10 jis pagaląstas smarkioms skerdynėms vykdyti; jis nušveistas, kad žėrėtų; tad ar mums linksmintis? Jis niekina mano sūnaus lazdą kaip bet kokį medį.
11 Jis padavė jį nušveisti, kad būtų imamas į ranką; šis kalavijas yra pagaląstas ir nušveistas, kad jį paduotų į žudiko ranką“.
12 Šauk ir kauk, žmogaus sūnau; nes jis bus ant mano tautos, jis bus ant visų Izraelio kunigaikščių; siaubas dėl kalavijo apims mano tautą; todėl plok sau per šlaunį.
13 Nes tai išbandymas; o ką, jei kalavijas paniekins lazdą? Jos nebebus, – sako Viešpats DIEVAS.
14 – Todėl tu, žmogaus sūnau, pranašauk ir plok ranka į ranką, ir tegul trečią kartą kalavijas padvigubėja, užmuštųjų kalavijas; tai nužudytų didžiūnų kalavijas, įeinantis į jų slaptus kambarius.
15 Aš nukreipiau kalavijo smaigalį prieš visus jų vartus, kad nualptų jų širdys ir padaugėtų jų griuvėsių; ak! Jis nublizgintas, apsiaustas skerdynėms.
16 Eik vienu ar kitu keliu, į dešinę ar į kairę, kur tik nukreiptas tavo veidas.
17 Aš irgi suplosiu rankomis ir ilsinsiu savo įtūžį; aš, VIEŠPATS, tai pasakiau’“.
18 Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
19 „Žmogaus sūnau, paskirk sau du kelius, kuriais galėtų ateiti Babilono karaliaus kalavijas; jie abu išeis iš vienos šalies; ir išrink vietą, išrink ją kelio į miestą pradžioje.
20 Paskirk kelią, kad kalavijas ateitų į amoniečių Rabą ir į Judą, į sutvirtintą Jeruzalę.
21 Nes Babilono karalius sustojo kelio išsišakojime, dviejų kelių pradžioje, kad paburtų; jis nublizgino savo strėles, tarėsi su atvaizdais, apžiūrėjo kepenis.
22 Jo dešinėje buvo būrimas apie Jeruzalę, kad paskirtų vadus atverti burną žudynėse, kad šauksmu keltų balsą, kad paskirtų mūrdaužius prieš vartus, kad supiltų kalną ir pastatytų fortą.
23 Ir jiems, davusiems priesaikas, tai bus kaip apgaulingas būrimas jų akyse; bet jis prisimins tą neteisybę, kad jie būtų pagauti.
24 Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kadangi jūs priminėte savo neteisybę savo nusižengimus atidengdami taip, kad visuose jūsų darbuose pasirodo jūsų nuodėmės; aš sakau, – kadangi jūs prisimenami, tai būsite pagauti ranka.
25 O tu, susiteršęs nedoras Izraelio kunigaikšti, kurio diena atėjo, kai neteisybei bus galas,
26 taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Nuimk diademą, nuimk vainiką; to paties nebebus; išaukštink nužemintąjį ir pažemink aukštąjį.
27 Aš tai nuversiu, nuversiu, nuversiu; ir to nebebus, kol ateis tas, kuris turi teisę; ir jam tai duosiu’.
28 O tu, žmogaus sūnau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS apie amoniečius ir apie jų priekaištą; sakyk: Kalavijas, kalavijas ištrauktas; nublizgintas skerdynėms, kad rytų, nes yra žėrintis;
29 kai jie mato tau tuštybę, kai buria tau melą, kad tave atvestų ant sprandų užmuštųjų, nedorėlių, kurių diena atėjo, kai jų neteisybei bus galas.
30 Ar aš jį sugrąžinsiu į jo makštį? Tave teisiu toje vietoje, kur buvai sutvertas, tavo gimtoje šalyje.
31 Ir aš išliesiu ant tavęs savo pasipiktinimą, pūsiu į tave savo rūstybės ugnimi ir atiduosiu tave į žvėriškų bei įgudusių žudyti žmonių rankas.
32 Tu būsi kuras ugniai; tavo kraujas bus šalies viduje; tavęs nebeatsimins; nes aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau’“.