1Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
2„Na, o tu, žmogaus sūnau, ar tu teisi, ar tu teisi kruviną miestą? Taip, paskelbk jam visas jo bjaurystes.
3Tada sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Tas miestas lieja kraują savo viduje, kad ateitų jo laikas, ir prieš save daro stabus, kad susiterštų.
4Tu tapai kaltas savo krauju, kurį praliejai; ir susiteršei savo stabais, kuriuos padarei; tu priartinai savo dienas ir atėjai iki savo metų; todėl padariau tave priekaištu pagonims ir pasityčiojimu visoms šalims.
5Esantys arti tavęs ir esantys toli nuo tavęs, tyčiosis iš tavęs negarbingo, daug varginamo.
6Štai Izraelio kunigaikščiai, kiekvienas tavyje buvo savo galioje, kad kraują pralietų.
7Tavyje jie paniekino tėvą ir motiną; tavo viduje jie engė ateivį; tavyje jie vargino našlaitį ir našlę.
8Tu paniekinai mano šventenybes ir suteršei mano sabatus.
9Tavyje yra žmonės, šmeižiantys, kad pralietų kraują; ir tavyje jie valgo ant kalnų; tavo viduje jie daro nešvankybes.
10Tavyje jie atidengė savo tėvų nuogumą; tavyje jie pažemino tą, kuri buvo atsiskyrusi dėl susiteršimo.
11Vienas darė bjaurystę su savo artimo žmona; kitas nešvankiai suteršė savo marčią; kitas tavyje pažemino savo seserį, savo tėvo dukterį.
12Tavyje jie ėmė dovanas, kad pralietų kraują; tu ėmei palūkanas bei prieaugį ir prievarta godžiai pasipelnei iš savo artimo, ir pamiršai mane, – sako Viešpats DIEVAS.
13– Štai todėl aš suplojau savo ranka dėl tavo nesąžiningo pelno, kurį įsigijai, ir dėl tavo kraujo, kuris buvo tavo tarpe.
14Ar gali ištverti tavo širdis, ar gali būti stiprios tavo rankos tomis dienomis, kai užsiimsiu tavimi? Aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau ir tai įvykdysiu.
15Ir aš išsklaidysiu tave tarp pagonių, išvaikysiu tave šalyse ir išnaikinsiu iš tavęs tavo nešvarumą.
16Ir tu imsi savo paveldą savyje pagonių akyse ir žinosi, kad aš esu VIEŠPATS’“.
17Man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
18„Žmogaus sūnau, Izraelio namai man tapo išdagomis; jie visi yra varis, alavas, geležis ir švinas krosnies viduje; jie yra sidabro išdagos.
19Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Kadangi jūs visi tapote išdagomis, todėl štai aš jus surinksiu į Jeruzalės vidurį.
20Kaip surenka sidabrą, varį, geležį, šviną ir alavą į krosnies vidurį, kad į juos pūstų ugnį lydymui, taip aš savo pyktyje ir savo įtūžyje jus surinksiu, ten jus paliksiu ir jus išlydysiu.
21Taip, aš jus surinksiu ir pūsiu į jus savo rūstybės ugnimi, ir jūs būsite išlydyti jos viduryje.
22Kaip sidabras ištirpdomas krosnies viduryje, taip jūs būsite ištirpdyti jos viduryje; ir jūs žinosite, kad aš, VIEŠPATS, išliejau ant jūsų savo įtūžį’“.
23Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
24„Žmogaus sūnau, sakyk jai: ‘Tu esi šalis, kuri neapvalyta ir ant kurios nelijo pasipiktinimo dieną.
25Jos tarpe jos pranašų sąmokslas – kaip riaumojantis liūtas, draskantis grobį; jie rijo sielas; jie pasiėmė lobį ir brangenybes; jie padarė daug našlių jos tarpe.
26Jos kunigai laužė mano įstatymą ir suteršė mano šventenybes; jie nedarė skirtumo tarp to, kas šventa ir kas nešventa, ir neparodė skirtumo tarp nešvaraus ir švaraus, ir paslėpė savo akis nuo mano sabatų, ir aš esu tarp jų suterštas.
27Jos kunigaikščiai jos tarpe yra kaip vilkai, draskantys grobį, kad pralietų kraują, naikintų sielas ir kad įsigytų nesąžiningą pelną.
28O jos pranašai juos aptinkavo nemaišytu kalkių skiediniu, regėdami tuštybę ir jiems burdami melus, sakydami: „Taip sako Viešpats DIEVAS“, kai VIEŠPATS nekalbėjo.
29Šalies tauta engė, plėšikavo ir vargino vargšą bei beturtį; taip, jie neteisėtai engė ateivį.
30Ir aš ieškojau tarp jų žmogaus, kuris statytų tvorą ir atsistotų spragoje prieš mane dėl šios šalies, idant jos nesunaikinčiau; bet nei vieno neradau.
31Todėl išliejau ant jų savo pasipiktinimą; savo rūstybės ugnimi juos sunaikinau; jų pačių kelią atlyginau ant jų galvų, – sako Viešpats DIEVAS’“.