Ezekiel 12
1 Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
2 „Žmogaus sūnau, tu gyveni tarpe maištaujančių namų, kurie turi akis matyti, bet nemato; jie turi ausis girdėti, bet negirdi; nes jie yra maištingi namai.
3 Todėl tu, žmogaus sūnau, pasiruošk daiktus persikėlimui ir, jiems matant, dienos metu, persikelk; ir jiems matant persikelk iš savo vietos į kitą vietą; gal jie apgalvos, nors jie yra maištingi namai.
4 Tada, dienos metu, jiems matant, išnešk savo daiktus kaip daiktus persikėlimui; ir tu išeik vakare, jiems matant, kaip išeina į nelaisvę.
5 Jiems matant prasikask sieną ir išnešk pro ją.
6 Jiems matant nešk juos ant pečių ir sutemus išnešk; užsidenk veidą, kad nematytum žemės; nes tave paskyriau ženklu Izraelio namams“.
7 Ir padariau taip, kaip man buvo įsakyta: dienos metu išsinešiau savo daiktus, kaip daiktus dėl nelaisvės, ir vakare ranka prasikasiau sieną; sutemus juos išsinešiau ir, jiems matant, užsikėliau juos ant peties.
8 Ir rytą man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
9 „Žmogaus sūnau, argi Izraelio namai, maištingi namai, tau nesakė: ‘Ką darai?’
10 Jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Šita našta dėl Jeruzalės kunigaikščio ir dėl visų Izraelio namų, esančių tarp jų’.
11 Sakyk: ‘Aš esu jums ženklas; kaip aš dariau, taip jiems bus padaryta; jie persikels ir eis nelaisvėn’.
12 O kunigaikštis, esantis tarp jų, sutemus neš ant savo peties ir išeis; jie prakas sieną, kad pro ją išneštų; jis užsidengs veidą, kad savo akimis nematytų žemės.
13 Taip pat aš ištiesiu ant jo savo tinklą, ir jis bus sugautas mano žabangomis; ir aš jį nuvesiu į Babiloną, į chaldėjų šalį; tačiau jis jos nematys, nors ten ir mirs.
14 Ir visus, esančius aplink jį, kad jam padėtų, ir visus jo būrius aš išsklaidysiu po visus vėjus; ir ištrauksiu kalaviją paskui juos.
15 Ir kai juos išsklaidysiu tarp tautų ir išbarstysiu juos šalyse, jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.
16 Bet iš jų nedaug žmonių paliksiu nuo kalavijo, bado ir maro; kad jie paskelbtų visas savo bjaurystes tarp pagonių, kur jie nueis; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS“.
17 Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
18 „Žmogaus sūnau, valgyk savo duoną virpėdamas ir gerk savo vandenį drebėdamas ir susirūpinęs;
19 ir sakyk šalies tautai: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS apie Jeruzalės gyventojus ir apie Izraelio šalį: Jie valgys savo duoną susirūpinę ir gers savo vandenį apstulbę, kad jos šalyje ištuštėtų visa, kas joje yra, dėl visų joje gyvenančių smurto.
20 Ir apgyventi miestai ištuštės, o šalis bus dykynė; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS’“.
21 Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
22 „Žmogaus sūnau, kokia tai patarlė, kuri yra pas jus Izraelio šalyje, sakanti: ‘Dienos prailgėjo, ir žlunga kiekvienas regėjimas’?
23 Todėl jiems tark: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Aš padarysiu šitai patarlei galą, ir jos daugiau nebevartos kaip patarlės Izraelyje; bet jiems kalbėk: Čia pat yra dienos ir kiekvieno regėjimo veikimas.
24 Nes daugiau nebebus jokio tuščio regėjimo nei pataikūniško ateities būrimo Izraelio namų viduje.
25 Nes aš esu VIEŠPATS; aš kalbėsiu, ir žodis, kurį kalbėsiu, įvyks; jis daugiau nebebus atidėtas; nes jūsų dienomis, o maištingi namai, aš kalbėsiu žodį ir jį įvykdysiu’, – sako Viešpats DIEVAS“.
26 Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
27 „Žmogaus sūnau, štai tie, iš Izraelio namų, sako: ‘Regėjimas, kurį jis regi, yra daugeliui ateisiančių dienų, ir jis pranašauja apie tolimus laikus’.
28 Todėl jiems tark: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Nei vienas iš mano žodžių nebebus atidedamas, bet žodis, kurį kalbėjau, bus įvykdytas’, – sako Viešpats DIEVAS“.