Exodus 9
1 Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Įeik pas faraoną ir jam tark: ‘Taip sako VIEŠPATS, hebrajų Dievas: Išleisk mano tautą, kad jie man tarnautų.
2 Nes jei atsisakysi juos paleisti ir vis dar juos sulaikysi,
3 štai VIEŠPATIES ranka yra ant lauke esančių tavo galvijų, ant arklių, ant asilų, ant kupranugarių, ant jaučių ir ant avių: bus labai sunkus maras.
4 Ir VIEŠPATS darys skirtumą tarp Izraelio galvijų ir Egipto galvijų; ir niekas nepadvės iš viso to, kas yra Izraelio vaikų’“.
5 Ir VIEŠPATS paskyrė nustatytą laiką, tardamas: „Rytoj VIEŠPATS padarys šitą dalyką šalyje“.
6 Ir rytojaus dieną VIEŠPATS padarė šitą dalyką, ir išdvėsė visi Egipto galvijai; bet iš Izraelio vaikų galvijų nei vienas nenugaišo.
7 Ir faraonas pasiuntė, ir štai iš izraelitų galvijų nei vienas nebuvo nugaišęs. Bet faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neišleido tautos.
8 Ir VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Pasiimkite pilnas saujas krosnies pelenų, ir tegul Mozė juos paberia į dangų faraono akivaizdoje.
9 Ir jie taps smulkiomis dulkėmis visoje Egipto šalyje, ir ant žmonių ir ant gyvulių bus votys, iškylančios pūslėmis visoje Egipto šalyje“.
10 Ir jie ėmė krosnies pelenų ir atsistojo faraono akivaizdoje; ir Mozė juos pabėrė į dangų; ir jie tapo votimis, iškylančiomis pūslėmis ant žmonių ir ant gyvulių.
11 Ir burtininkai negalėjo stotis Mozės akivaizdon dėl vočių; nes votys buvo ant burtininkų ir ant visų egiptiečių.
12 Bet VIEŠPATS užkietino faraono širdį, ir jis neklausė jų; kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs Mozei.
13 Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą, stokis faraono akivaizdon ir jam sakyk: ‘Taip sako VIEŠPATS, hebrajų Dievas: Išleisk mano tautą, kad ji man tarnautų.
14 Nes šįkart aš siųsiu visas savo rykštes ant tavo širdies, ant tavo tarnų ir ant tavo tautos; kad žinotum, jog nėra nei vieno man lygaus visoje žemėje.
15 Nes dabar aš ištiesiu savo ranką, kad ištikčiau maru tave ir tavo tautą; ir tu būsi iškirstas nuo žemės.
16 Bet iš tikrųjų dėl tos priežasties tave iškėliau, kad tavyje parodyčiau savo galybę; ir kad mano vardas būtų skelbiamas po visą žemę.
17 Ar tu vis dar aukštini save prieš mano tautą, kad jos neišleistum?
18 Štai rytoj apie šitą laiką aš padarysiu, kad lytų labai sunki kruša, kokios nėra buvę Egipte nuo jo įsikūrimo iki dabar.
19 Taigi dabar siųsk, surink savo galvijus ir visa, ką turi ant lauko; nes ant visų žmonių ir gyvulių, kurie bus rasti ant lauko ir nebus parvesti namo, kris kruša, ir jie mirs’“.
20 Kas tarp faraono tarnų bijojo VIEŠPATIES žodžio, vertė bėgti į namus savo tarnus ir savo galvijus;
21 o kas nekreipė dėmesio į VIEŠPATIES žodį, paliko savo tarnus ir savo galvijus lauke.
22 Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk savo ranką į dangų, kad būtų kruša visoje Egipto šalyje: ant žmonių, ant gyvulių ir ant visų lauko žolių visoje Egipto šalyje“.
23 Ir Mozė ištiesė savo lazdą į dangų; ir VIEŠPATS siuntė griaustinį ir krušą, ir ugnis sklido po žemę; ir VIEŠPATS pylė krušą ant Egipto šalies.
24 Taigi kruša ir ugnis, susimaišiusi su kruša, buvo labai sunki, kokios nėra buvę visoje Egipto šalyje nuo tada, kai ji tapo tauta.
25 Ir visoje Egipto šalyje kruša išmušė visa, kas buvo ant lauko: tiek žmones, tiek gyvulius; ir kruša išmušė visas lauko žoles ir sulaužė visus lauko medžius.
26 Tik Gošeno šalyje, kur buvo Izraelio vaikai, nebuvo krušos.
27 Ir faraonas pasiuntęs pašaukė Mozę bei Aaroną ir jiems tarė: „Šį kartą nusidėjau; VIEŠPATS yra teisus, o aš ir mano tauta esame blogi.
28 Maldaukite VIEŠPATĮ (nes jau gana), kad nebebūtų galingų griaustinių ir krušos; ir aš jus išleisiu, ir jūs ilgiau nebepasiliksite“.
29 Ir Mozė jam tarė: „Kai tik būsiu išėjęs iš miesto, aš išskėsiu savo rankas į VIEŠPATĮ; griaustiniai nustos ir krušos nebebus; idant žinotum, kad žemė yra VIEŠPATIES.
30 Bet, kas dėl tavęs ir tavo tarnų, aš žinau, kad jūs vis dar nebijosite VIEŠPATIES Dievo“.
31 Linai ir miežiai buvo išmušti; nes miežiai buvo varpose, o linai buvo sukrovę sėklas.
32 Bet kviečiai ir rugiai nebuvo išmušti; nes jie nebuvo subrendę.
33 Ir Mozė išėjo nuo faraono iš miesto ir išskėtė savo rankas į VIEŠPATĮ; ir liovėsi griaustiniai ir kruša, ir lietus nebepylė į žemę.
34 O faraonas, matydamas, kad lietus, kruša ir griaustiniai liovėsi, vėl nusidėjo ir užkietino savo širdį, jis ir jo tarnai.
35 Ir faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neišleido Izraelio vaikų; kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs per Mozę.