1Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Įeik pas faraoną ir jam tark: ‘Taip sako VIEŠPATS, hebrajų Dievas: Išleisk mano tautą, kad jie man tarnautų.
2Nes jei atsisakysi juos paleisti ir vis dar juos sulaikysi,
3štai VIEŠPATIES ranka yra ant lauke esančių tavo galvijų, ant arklių, ant asilų, ant kupranugarių, ant jaučių ir ant avių: bus labai sunkus maras.
4Ir VIEŠPATS darys skirtumą tarp Izraelio galvijų ir Egipto galvijų; ir niekas nepadvės iš viso to, kas yra Izraelio vaikų’“.
5Ir VIEŠPATS paskyrė nustatytą laiką, tardamas: „Rytoj VIEŠPATS padarys šitą dalyką šalyje“.
6Ir rytojaus dieną VIEŠPATS padarė šitą dalyką, ir išdvėsė visi Egipto galvijai; bet iš Izraelio vaikų galvijų nei vienas nenugaišo.
7Ir faraonas pasiuntė, ir štai iš izraelitų galvijų nei vienas nebuvo nugaišęs. Bet faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neišleido tautos.
8Ir VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Pasiimkite pilnas saujas krosnies pelenų, ir tegul Mozė juos paberia į dangų faraono akivaizdoje.
9Ir jie taps smulkiomis dulkėmis visoje Egipto šalyje, ir ant žmonių ir ant gyvulių bus votys, iškylančios pūslėmis visoje Egipto šalyje“.
10Ir jie ėmė krosnies pelenų ir atsistojo faraono akivaizdoje; ir Mozė juos pabėrė į dangų; ir jie tapo votimis, iškylančiomis pūslėmis ant žmonių ir ant gyvulių.
11Ir burtininkai negalėjo stotis Mozės akivaizdon dėl vočių; nes votys buvo ant burtininkų ir ant visų egiptiečių.
12Bet VIEŠPATS užkietino faraono širdį, ir jis neklausė jų; kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs Mozei.
13Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą, stokis faraono akivaizdon ir jam sakyk: ‘Taip sako VIEŠPATS, hebrajų Dievas: Išleisk mano tautą, kad ji man tarnautų.
14Nes šįkart aš siųsiu visas savo rykštes ant tavo širdies, ant tavo tarnų ir ant tavo tautos; kad žinotum, jog nėra nei vieno man lygaus visoje žemėje.
15Nes dabar aš ištiesiu savo ranką, kad ištikčiau maru tave ir tavo tautą; ir tu būsi iškirstas nuo žemės.
16Bet iš tikrųjų dėl tos priežasties tave iškėliau, kad tavyje parodyčiau savo galybę; ir kad mano vardas būtų skelbiamas po visą žemę.
17Ar tu vis dar aukštini save prieš mano tautą, kad jos neišleistum?
18Štai rytoj apie šitą laiką aš padarysiu, kad lytų labai sunki kruša, kokios nėra buvę Egipte nuo jo įsikūrimo iki dabar.
19Taigi dabar siųsk, surink savo galvijus ir visa, ką turi ant lauko; nes ant visų žmonių ir gyvulių, kurie bus rasti ant lauko ir nebus parvesti namo, kris kruša, ir jie mirs’“.
20Kas tarp faraono tarnų bijojo VIEŠPATIES žodžio, vertė bėgti į namus savo tarnus ir savo galvijus;
21o kas nekreipė dėmesio į VIEŠPATIES žodį, paliko savo tarnus ir savo galvijus lauke.
22Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk savo ranką į dangų, kad būtų kruša visoje Egipto šalyje: ant žmonių, ant gyvulių ir ant visų lauko žolių visoje Egipto šalyje“.
23Ir Mozė ištiesė savo lazdą į dangų; ir VIEŠPATS siuntė griaustinį ir krušą, ir ugnis sklido po žemę; ir VIEŠPATS pylė krušą ant Egipto šalies.
24Taigi kruša ir ugnis, susimaišiusi su kruša, buvo labai sunki, kokios nėra buvę visoje Egipto šalyje nuo tada, kai ji tapo tauta.
25Ir visoje Egipto šalyje kruša išmušė visa, kas buvo ant lauko: tiek žmones, tiek gyvulius; ir kruša išmušė visas lauko žoles ir sulaužė visus lauko medžius.
26Tik Gošeno šalyje, kur buvo Izraelio vaikai, nebuvo krušos.
27Ir faraonas pasiuntęs pašaukė Mozę bei Aaroną ir jiems tarė: „Šį kartą nusidėjau; VIEŠPATS yra teisus, o aš ir mano tauta esame blogi.
28Maldaukite VIEŠPATĮ (nes jau gana), kad nebebūtų galingų griaustinių ir krušos; ir aš jus išleisiu, ir jūs ilgiau nebepasiliksite“.
29Ir Mozė jam tarė: „Kai tik būsiu išėjęs iš miesto, aš išskėsiu savo rankas į VIEŠPATĮ; griaustiniai nustos ir krušos nebebus; idant žinotum, kad žemė yra VIEŠPATIES.
30Bet, kas dėl tavęs ir tavo tarnų, aš žinau, kad jūs vis dar nebijosite VIEŠPATIES Dievo“.
31Linai ir miežiai buvo išmušti; nes miežiai buvo varpose, o linai buvo sukrovę sėklas.
32Bet kviečiai ir rugiai nebuvo išmušti; nes jie nebuvo subrendę.
33Ir Mozė išėjo nuo faraono iš miesto ir išskėtė savo rankas į VIEŠPATĮ; ir liovėsi griaustiniai ir kruša, ir lietus nebepylė į žemę.
34O faraonas, matydamas, kad lietus, kruša ir griaustiniai liovėsi, vėl nusidėjo ir užkietino savo širdį, jis ir jo tarnai.
35Ir faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neišleido Izraelio vaikų; kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs per Mozę.