Exodus 8
1 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Eik pas faraoną ir jam sakyk: ‘Taip sako VIEŠPATS: Išleisk mano tautą, kad jie man tarnautų.
2 O jei atsisakysi juos išleisti, štai aš ištiksiu visas tavo ribas varlėmis;
3 ir upė gausiai duos varlių, kurios eis į viršų ir ateis į tavo namus, į tavo miegamąjį, ant tavo lovos, į tavo tarnų namus ir ant tavo tautos, į tavo krosnis ir į tavo duonkubilius;
4 ir varlės lips aukštyn tiek ant tavęs, tiek ant tavo tautos, tiek ant tavo visų tarnų’“.
5 Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk savo ranką su savo lazda virš upelių, virš upių, virš tvenkinių ir padaryk, kad varlės liptų ant Egipto žemės’“.
6 Ir Aaronas ištiesė savo ranką virš Egipto vandenų; ir varlės lipo aukštyn ir apdengė Egipto šalį.
7 Ir burtininkai taip padarė savo kerais ir atvedė aukštyn varles ant Egipto šalies.
8 Tada faraonas, pašaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: „Maldaukite VIEŠPATĮ, kad jis pašalintų varles nuo manęs ir nuo mano tautos; ir aš išleisiu tautą, kad jie aukotų VIEŠPAČIUI“.
9 Ir Mozė tarė faraonui: „Turėk šią šlovę už mane; kada turiu maldauti už tave, už tavo tarnus ir už tavo tautą, kad varles išnaikintų nuo tavęs ir iš tavo namų, kad jos tik upėje pasiliktų?“
10 Ir jis tarė: „Rytoj“. Ir jis tarė: „ Tebūna pagal tavo žodį; kad žinotum, jog nėra nei vieno lygaus VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui.
11 Ir varlės pasišalins nuo tavęs, iš tavo namų, nuo tavo tarnų ir nuo tavo tautos; jos pasiliks tik upėje“.
12 Ir Mozė ir Aaronas išėjo nuo faraono; ir Mozė šaukėsi VIEŠPATIES dėl varlių, kurias jis buvo atvedęs prieš faraoną.
13 Ir VIEŠPATS padarė pagal Mozės žodį; ir varlės išdvėsė iš namų, iš kaimų ir iš laukų.
14 Ir jie surinko jas į krūvas; ir šalis smirdėjo.
15 Bet faraonas, matydamas, kad buvo atokvėpis, užkietino savo širdį ir jų neklausė; kaip VIEŠPATS buvo sakęs.
16 Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk savo lazdą ir suduok į žemės dulkes, kad jos pavirstų utėlėmis visoje Egipto šalyje’“.
17 Ir jie taip padarė; nes Aaronas ištiesė savo ranką su savo lazda ir sudavė į žemės dulkes, ir jos pavirto utėlėmis ant žmonių ir ant gyvulių; visos žemės dulkės pavirto utėlėmis visoje Egipto šalyje.
18 Ir burtininkai taip darė savo kerais, kad išgautų utėlių, bet jie negalėjo; taigi utėlės buvo ant žmonių ir ant gyvulių.
19 Tada burtininkai tarė faraonui: „Tai Dievo pirštas“; o faraono širdis užkietėjo, ir jis jų neklausė; kaip VIEŠPATS buvo sakęs.
20 Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą ir stokis faraono akivaizdon; štai jis išeina prie vandens; ir jam sakyk: ‘Taip sako VIEŠPATS: Išleisk mano tautą, kad jie man tarnautų.
21 Kitaip, jei tu neišleisi mano tautos, štai aš atsiųsiu musių spiečius ant tavęs, ant tavo tarnų, ant tavo tautos ir į tavo namus; ir egiptiečių namai bus pilni musių spiečių ir taip pat žemė, ant kurios jie yra.
22 Ir tą dieną aš atskirsiu Gošeno šalį, kurioje gyvena mano tauta, kad ten nebūtų musių spiečių; tuo tikslu, kad žinotum, jog aš esu VIEŠPATS žemės viduryje.
23 Ir aš padarysiu skirtumą tarp mano tautos ir tavo tautos; rytoj bus šitas ženklas’“.
24 Ir VIEŠPATS taip padarė; ir didžiulis musių spiečius atskrido į faraono namus, į jo tarnų namus ir į visą Egipto šalį; žemė buvo pagadinta dėl to musių spiečiaus.
25 Ir faraonas, pašaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: „Eikite, aukokite savo Dievui šioje šalyje“.
26 O Mozė tarė: „Nedera taip daryti; nes mes aukosime egiptiečių pasibjaurėjimą VIEŠPAČIUI, savo Dievui; štai jei mes aukosime egiptiečių pasibjaurėjimą jų akyse, argi jie mūsų neužmėtys akmenimis?
27 Mes eisime trijų dienų kelionę į dykumą ir aukosime VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip jis mums įsakys“.
28 Ir faraonas tarė: „Aš jus išleisiu, kad jūs aukotumėte VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, dykumoje; tik nenueikite labai toli; maldaukite už mane“.
29 Ir Mozė tarė: „Štai iš tavęs išėjęs aš maldausiu VIEŠPATĮ, kad rytoj musių spiečiai pasišalintų nuo faraono, nuo jo tarnų ir jo tautos; bet daugiau tenesielgia faraonas apgaulingai, neišleisdamas tautos VIEŠPAČIUI aukoti“.
30 Ir Mozė išėjo iš faraono ir maldavo VIEŠPATĮ.
31 Ir VIEŠPATS padarė pagal Mozės žodį: jis pašalino musių spiečius nuo faraono, nuo jo tarnų ir nuo jo tautos; nei vienos nebeliko.
32 Bet ir šįkart faraonas užkietino savo širdį ir neišleido tautos.