1Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Išeik, eik iš čia aukštyn, tu ir tauta, kurią išvedei aukštyn iš Egipto šalies, į šalį, kurią prisiekiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, sakydamas: ‘Aš ją duosiu tavo sėklai’;
2ir aš siųsiu pirma tavęs angelą; ir išvarysiu kanaanietį, amoritą, hetitą, perizą, hivą ir jebusietį;
3į šalį, plūstančią pienu ir medumi; nes aš neisiu aukštyn tavo tarpe; nes tu esi kietasprandė tauta; kad aš nesunaikinčiau tavęs kelyje“.
4O išgirdusi tą piktą žinią, tauta gedėjo; ir nei vienas neužsidėjo savo papuošalų.
5Nes VIEŠPATS buvo sakęs Mozei: „Sakyk Izraelio vaikams: ‘Jūs esate kietasprandė tauta; aš akimirksniu ateisiu aukštyn į tavo tarpą ir tave sunaikinsiu; todėl dabar nusiimk savo papuošalus, kad žinočiau, ką daryti su tavimi’“.
6Ir Izraelio vaikai nusiėmė savo papuošalus prie Horebo kalno.
7O Mozė ėmė padangtę ir ją pastatė už stovyklos, toli nuo stovyklos, ir ją praminė Susirinkimo padangte. Ir įvyko, kad kiekvienas, kuris ieškojo VIEŠPATIES, išeidavo prie Susirinkimo padangtės, kuri buvo už stovyklos.
8Ir įvykdavo, kai Mozė išeidavo prie padangtės, tada visa tauta pakildavo, kiekvienas atsistodavo savo palapinės duryse ir žiūrėdavo paskui Mozę, kol jis įeidavo į padangtę.
9Ir įvyko, kai Mozė įėjo į padangtę, nusileido debesuotas stulpas ir stovėjo padangtės duryse, ir VIEŠPATS kalbėjosi su Moze.
10Ir visa tauta matė debesuotą stulpą stovint padangtės duryse; ir visa tauta pakilo ir pagarbino, kiekvienas savo palapinės duryse.
11Ir VIEŠPATS kalbėjo Mozei veidas į veidą, kaip žmogus kalba savo draugui. Ir jis sugrįžo į stovyklą; bet jo tarnas Jozuė, Nūno sūnus, jaunuolis, nepasitraukė iš padangtės.
12Ir Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Štai tu man sakai: ‘Vesk aukštyn šitą tautą’; bet nedavei man žinoti, ką pasiųsi su manimi. Tačiau tu man sakei: ‘Aš pažįstu tave vardu, ir taip pat, tu radai malonę mano akyse’.
13Taigi dabar, jei radau malonę tavo akyse, meldžiu tave, paskelbk man dabar savo kelią, kad tave pažinčiau, kad rasčiau malonę tavo akyse; ir atsižvelk, kad šita tauta yra tavo liaudis“.
14Ir jis tarė: „Mano artumas eis su tavimi, ir aš tau duosiu poilsį“.
15Ir jis jam tarė: „Jei tavo artumas neis su manimi, tai nevesk mūsų iš čia aukštyn.
16Iš ko gi bus galima pažinti, kad aš ir tavo tauta radome malonę tavo akyse? Argi ne iš to, kad eini su mumis? Taip mes būsime atskirti, aš ir tavo tauta, nuo visų tautų, esančių ant žemės paviršiaus“.
17Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Taip pat ir šitą dalyką, kurį kalbėjai, aš padarysiu; nes tu radai malonę mano akyse, ir aš tave pažįstu vardu“.
18Ir jis tarė: „Meldžiu tave, parodyk man savo šlovę“.
19Ir jis tarė: „Aš leisiu praeiti tavo akivaizdoje visam savo gerumui ir paskelbsiu VIEŠPATIES vardą tavo priešakyje; ir būsiu maloningas, kam būsiu maloningas, ir parodysiu gailestingumą, kuriam parodysiu gailestingumą“.
20Ir jis tarė: „Tu negali išvysti mano veido; nes nėra žmogaus, kuris mane regėtų ir gyventų“.
21Ir VIEŠPATS tarė: „Štai šalia manęs yra vieta, ir tu atsistok ant uolos;
22ir įvyks, kad praeinant mano šlovei, aš tave pastatysiu uolos plyšyje ir tave apdengsiu savo ranka, kol praeisiu;
23ir atitrauksiu savo ranką, o tu matysi mano nugaros dalis; bet mano veidas nebus matomas“.